Įvadas
„Bhagavad Gītā“ – senovinis tekstas, perteikiantis daugiau kaip prieš penkis tūkstantmečius ištartus Bhagavāno Śrī Kṛṣṇos žodžius, adresuotus jo draugui Arjunai. Abu knygos veikėjai priklausė visuomenei, kuri savo gyvenimą grindė varṇāśrama-dharmos principais. Varṇāśrama-dharma – tai socialinė sistema, pagrįsta Vedose ir smṛti nustatytomis pareigomis visuomenei. Todėl nenuostabu, kad kai kurie knygoje vartojami terminai moderniam protui gali pasirodyti archajiški ir nepažįstami. Tačiau „Bhagavad Gītos“ išmintis ir priesakai yra universalūs, todėl išlieka aktualūs ir šiandien.
„Bhagavad Gītā“ nėra savarankiškas kūrinys. Ji sudaro nedidelę didžiausio pasaulio epo „Mahābhāratos“ dalį. Išminčius Veda Vyāsa parašė „Mahābhāratą“ pirmiausia tiems žmonėms, kurie buvo laikomi neturinčiais teisės studijuoti Vedas. Senovėje Vedas studijuoti galėjo tik priklausantieji trims pirmosioms varṇāśramos visuomenę sudarančioms socialinėms klasėms (brāhmaṇams, kṣatriyams ir vaiśyams). Turinio požiūriu Mahābhārata iš esmės nesiskiria nuo Vedų, bet žinios joje pateikiamos suprantamiau, iliustruojant jas detalizuotomis istorijomis. „Mahābhārata“ pasakoja garsių Indijos dinastijų istoriją. Kitados pasaulį valdė dvi stambiausios dinastijos – Saulės ir Mėnulio. „Bhagavad Gītos“ dėmesio centre atsiduria dvi pusbrolių šakos – Kauravai ir Pāṇḍavai iš Mėnulio dinastijos.
Kauravų šaką sudarė šimtas aklo nuo gimimo Dhṛtarāṣṭros sūnų. Vyriausias iš jų buvo vardu Duryodhana. Pāṇḍavai – penki anksti mirusio Pāṇḍu sūnūs, likę be tėvo. Dhṛtatrāṣṭra ir Pāṇḍu buvo broliai. Pāṇḍu valdė Kauravų karalystės sostinę Hastinapurą, bet po ankstyvos jo mirties sostas atiteko jo neregiui broliui.
Duryodhana nenorėjo, kad karalystę paveldėtų vyriausias iš brolių Pāṇḍavų ir teisėtas sosto įpėdinis pusbrolis Yudhiṣṭhira. Jis surengė kelis pasikėsinimus į Pāṇḍavų gyvybę, bet Śrī Kṛṣṇos malone šie išgyveno.
Ėjo laikas. Kai Yudhiṣṭhira užaugo ir tapo jaunuoliu, Dhṛtarāṣṭra perleido jam nedidelę karalystės dalį ir Yudhiṣṭhira tapo karaliumi. Jis buvo teisingas ir dorovingas valdovas. Neilgai trukus jis tapo labai garsus ir labai turtingas. Broliai ir valdiniai nuoširdžiai mylėjo savo valdovą. Jaunojo valdovo populiarumas ir turtai įplieskė siaubingą Duryodhanos pavydą. Jis įtikino savo tėvą Dhṛtarāṣṭrą pakviesti Yudhiṣṭhirą sužaisti su Kauravais kauliukais. Yudhiṣṭhira iš nuolankumo ir pagarbos savo dėdei Śakuniui kvietimą priėmė. Śakunį, dėdę iš motinos pusės, kuris azartiniuose lošimuose buvo tikras meistras, Duryodhana pasitelkė pagalbon, kad apgaulės būdu išloštų prieš Yudhiṣṭhirą ir galėtų iškelti jam sąlygas kartu su broliais ir žmona dvylika metų praleisti miške, o paskui dar vienus metus slapstytis, kad jų niekas neatpažintų.
Sėkmingai įvykdę visas sąlygas, Pāṇḍavai pareikalavo iš Duryodhanos savo karalystės, kaip šis buvo žadėjęs, bet Duryodhana atrėžė neduosiąs jiems nė pėdos žemės. Bhagavānas Śrī Kṛṣṇa bandė tarpininkauti, kad tarp pusbrolių nekiltų karas, bet Duryodhana buvo nepalenkiamas. Jis išdidžiai pareiškė, kad Pāṇḍavai galėsią atsiimti savo dalį tik nugalėję jį mūšyje. Taigi karas tapo neišvengiamas, nebent Pāṇḍavai savo noru sugrįžtų gyventi į mišką. Pāṇḍavai buvo kṣatriyai, kariai, ir laikė savo pareiga kautis už teisingumą. Atsiklausę motinos Kuntī leidimo, jie priėmė iššūkį. Kauravai ir Pāṇḍavai ėmė ruoštis karui.
Prieš prasidedant karui, išminčius Vyāsa kalbėjosi su neregiu Hastinapuro karaliumi Dhṛtarāṣṭra, prie kurio buvo labai prisirišęs. „Žvelgiu į ateitį ir matau, kad karas ir kṣatriyų kraujo praliejimas neišvengiamas, – sakė jis. – Jei nori matyti mūšio lauką, aš dovanosiu tau dievišką regėjimą – galėsi stebėti mūšį iš tolo, nesitraukdamas iš sosto.“ Dhṛtarāṣṭra atsiduso: „Visą gyvenimą buvau neregys ir dabar tikrai nenoriu matyti, kaip mano paties šeima vieni kitus žudys. Bet noriu žinoti, kas dėsis mūšio lauke.“ Išminčius Vyāsa pasiūlė išeitį: „Aš suteiksiu dievišką regėjimą tavo asmeniniam padėjėjui ir patarėjui Sañjayai – jis ne tik matys įvykius mūšio lauke, bet ir skaitys karių mintis ir viską tau papasakos.“ Taip taręs, išminčius Vyāsa dovanojo Sañjayai dieviškąjį regėjimą.
Mūšis Kurukšetroje prasidėjo paskirtą valandą. Sañjaya taip pat buvo mūšio lauke. Dešimtą mūšio dieną mūšio lauke krito strėlių suvarpytas Kauravų karvedys, Kauravų ir Pāṇḍavų senelis Bhīṣma. Kritus Bhīṣmai, Sañjaya išskubėjo iš Kurukšetros į Hastinapurą su žinia Dhṛtarāṣṭrai. Išgirstos naujienos Dhṛtarāṣṭrą sukrėtė ir jis apsipylė ašaromis. Dhṛtarāṣṭra paprašė Sañjayos kuo smulkiausiai papasakoti apie mūšio eigą. Sañjayos pasakojimas prasideda tryliktame „Mahābhāratos“ skyriuje „Bhīṣma-parva“ ir tęsiasi iki dvidešimt ketvirto. Dvidešimt penkto skyriaus pradžioje Dhṛtarāṣṭra prašo Sañjayos papasakoti, kaip mūšis prasidėjo. Jo klausimu ir prasideda „Bhagavad Gītā“.