Bg. 1.47
सञ्जय उवाच
एवमुक्त्वार्जुनः सङ्ख्ये रथोपस्थ उपाविशत् ।
विसृज्य सशरं चापं शोकसंविग्नमानसः ॥
एवमुक्त्वार्जुनः सङ्ख्ये रथोपस्थ उपाविशत् ।
विसृज्य सशरं चापं शोकसंविग्नमानसः ॥
sañjaya uvāca
evam uktvārjunaḥ saṅkhye rathopastha upāviśat
visṛjya sa-śaraṁ cāpaṁ śoka-saṁvigna-mānasaḥ
evam uktvārjunaḥ saṅkhye rathopastha upāviśat
visṛjya sa-śaraṁ cāpaṁ śoka-saṁvigna-mānasaḥ
Pažodinys
sañjayaḥ uvāca — Sañjaya tarė; evam — taip; uktvā — taręs; saṅkhye — mūšio lauke; arjunaḥ — Arjuna; visṛjya — numetęs šalin; cāpam — [savo] lanką; sa-śaram — kartu su strėlėmis; mānasaḥ — kurio protas; saṁvigna — buvo palaužtas; śoka — sielvarto; upāviśat — atsisėdo; ratha — [ant] kovos vežimo; upasthe — galinės sėdynės.
Vertimas
Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius mūšio lauke, Arjuna nubloškė lanką su strėlėmis ir, sielvartingų minčių palaužtas, susmuko ant pasėsto kovos vežimo gale.