Analitinio pažinimo kelias

Antras skyrius prasideda Sañjayos pasakojimu, kaip Śrī Kṛṣṇa reagavo į Arjunos sielvartą. Šį skyrių sudaro septyniasdešimt du posmai, tris iš kurių ištaria Sañjaya, aštuonis – Arjuna, šešiasdešimt vieną – Śrī Kṛṣṇa. Pirmais žodžiais Kṛṣṇa išreiškia nuostabą dėl Arjunos bailumo. Jis neparodo Arjunai užuojautos ir gailesčio, bet liepia susiimti ir nusikratyti apgailėtino menkadvasiškumo (1–3). Arjuna ginasi, sakydamas: „Geriau šiame pasaulyje gyventi išmalda, nei atimti gyvybę šiems garbingiems ir išmintingiems vyrams. Juk turtai ir geidžiamos gėrybės, atiteksiančios mums nužudžius vyresniuosius, bus suvilgytos jų krauju“ (4–5).

Nors Arjuna atsisako kautis, jis akivaizdžiai abejoja savo sprendimu. Matant, kad Kṛṣṇa nepalaiko jo nenoro kautis ir netgi jį pašiepia, Arjuną apninka abejonės (6). Jis nusilenkia Kṛṣṇai ir pasiprašo į mokinius (7). Paradoksalu tai, kad vos prabilęs apie klusnumą jis čia pat pareiškia nekovosiąs (9).

Taigi Kṛṣṇa pradeda pamokymus nuo pastabos, kad išmintis, kuria Arjuna žarstosi, yra netikra, nes išmintingas žmogus nesisieloja (11). Pirmiausia Kṛṣṇa paaiškina, kad „aš“ skiriasi nuo kūno. Kūnas yra ribotas, laikinas ir galiausiai jis žūva, o „aš“ – amžinas, realus, niekada nežūvantis, todėl žmogus neturėtų nei sielotis, kai žūva tai, kas laikina, nei stengtis išsaugoti tai, kas amžina. Tai ir yra gebėjimas atskirti. Ši skyrimo geba reikalinga visose trijose disciplinose ar jogose (veiksmo, žinių ir atsidavimo). Kai žmogus įžvelgia skirtumą tarp savęs paties ir kūno, jam atsiranda noras išsivaduoti (iš materijos nelaisvės). Net troškimas patekti į rojų suponuoja žinias apie skirtį tarp „aš“ (to, kas tvaru) ir fizinio kūno (to, kas laikina). Todėl Kṛṣṇa pradeda Savo pamokymus kalbėdamas apie skyrimo gebą ir šią temą plėtoja iki trisdešimto posmo.

Kṛṣṇa vengia filosofinės terminijos ir kalba paprastais žodžiais, kad temą būtų lengva suprasti. Jo pagrindinė mintis ta, kad kiekvienas žmogus nusipelno galimybės pažinti Dievą, nes žmogaus kūnas gyvajai būtybei suteikiamas tam, kad ji siektų šio tikslo, t. y. atskleistų savojo „aš“, kaip amžinos sąmoningos esybės, potencialą. Kitaip sakant, kiekvienas žmogus gali pažinti Dievą, o šis kelias prasideda nuo gebėjimo atskirti.

Kol kas sąvokos „intelektas“ Kṛṣṇa nevartoja. Norint atskirti tikra nuo netikra, nenykstama nuo nykstama, amžina nuo laikina, „aš“ (dvasią) nuo kūno, reikalinga paprasčiausia skyrimo geba. Kaip ir prakṛti (materija) bei puruṣa (dvasia) (apie kurias Kṛṣṇa kalba 13 skyriaus 19–20 posmuose), skyrimo geba, leidžianti atskirti tikrovę nuo regimybės, yra bepradė. Ja Dievas apdovanojo visus gyvus padarus, ji glūdi intelekte. Net paukščiai ir žvėrys instinktyviai žino, kokį maistą rinktis, skiria karštį nuo šalčio, bet jie neturi su dvasiniu intelektu susijusio įžvalgumo. Šios rūšies įžvalgumu, padedančiu ištrūkti iš gimimo bei mirties pančių ir nutiesiančiu kelią į amžiną taiką ir palaimą (išsivadavimą), apdovanotas tik žmogus. Kai ima funkcionuoti įžvalgos geba, kuri leidžia skirti savąjį „aš“ nuo kūno, žmogus atsitraukia nuo laikinų šio pasaulio objektų, tarp jų – juslių, proto bei intelekto. Kai tai įvyksta, žmogaus intelektas išsivalo ir pasiekia vidinę pusiausvyrą.

Paaiškinęs savojo „aš“ prigimtį, Kṛṣṇa bando įtikinti Arjuną stoti į mūšį, kadangi tokia yra kṣatriyo pareiga. Jei Arjuna sudės ginklus, sako Kṛṣṇa, priešai badys jį pirštais. Kitaip sakant, Arjuna turi neprarasti proto pusiausvyros ir stoti į kovą jau vien dėl savo garbės (31–38).

Toliau skyriuje Kṛṣṇa Arjunai sako: „Atvėriau tau išmintį, kaip moko sāṅkhya-yoga [atsižadėjimo kelias, grindžiamas skirties tarp „aš“ ir kūno įžvalga]. Dabar paklausyk, kaip moko karma-yoga [Dievui skirto nesavanaudiško veiksmo kelias]. Apsiginklavęs šia išmintimi, sutraukysi karmos pančius“ (39). Veiksmo jogoje intelektas sutelkiamas į vieną tikslą (41). Kai žmogus tvirtai pasiryžta siekti išsivadavimo, nei palankios, nei nepalankios aplinkybės neišmuša jo iš vėžių – jis pasiekia vidinę pusiausvyrą. Pasiryžus pažinti Dievą, prisirišimai ir pasaulio trauka ima blėsti. Prisirišimas prie malonumų, galios ir gerovės yra pagrindinė kliūtis vidiniam ryžtui atsirasti (44). Problema yra ne objektai, galia, gerovė ar santykiai, o prisirišimas prie jų. Todėl kratytis reikia ne minėtų dalykų pačių savaime, bet prisirišimo prie jų. Ši mintis raudona gija eina per visą „Bhagavad Gītą“.

Pabrėžęs proto pusiausvyros svarbą veiksmo jogoje, Kṛṣṇa ragina Arjuną atlikti pareigą išlaikant proto pusiausvyrą. Jis sako: „Tu turi teisę į veiksmą, bet ne į veiksmo vaisius. Savo veiksmais nekurk pasekmių [taikydamasis į savarankiško veikiančiojo vaidmenį],bet ir nepasiduok neveikimui“ (47). „Atlik savo pareigas būdamas tvirtas jogos kelyje“ (48). Kṛṣṇa taip pat skelbia, kad į rezultatą orientuotas veiksmas yra žemesnis, palyginti su išminties joga: „O Dhanañjaya, savanaudiškas veiksmas ir iš tolo neprilygsta išminties jogai [niṣkāma-karma-yogai]. Tegul ta išmintis būna tavo ramstis. Apgailėtini yra tie, kurie veikia dėl rezultato“ (49). Toliau Kṛṣṇa sako: „Nedrumsčiamą protą turintis žmogus šį gyvenimą neatlieka nei doringų, nei nedoringų darbų. Todėl siek [niṣkāma-karma] jogos. Joga [arba nedrumsčiamumas atliekant nesavanaudišką veiksmą] – tai mokėjimas veikti“ (50). Šių posmų mintis ta, kad žmogus turi susitelkti į patį veiksmą ir neprisirišti prie veiksmo rezultato bei jo sukeltų padarinių.

Pažymėtina, kad jñāna-yogoje vyraujantis elementas yra gebėjimas atskirti savąjį „aš“ nuo kūno, bhakti-yogoje vyraujantys elementai yra atsidavimas ir tikėjimas, o karma-yogoje – tvirtas intelektas. Toliau Arjuna klausia, iš ko pažinti tvirto intelekto žmogų: kaip toks žmogus veikia šiame pasaulyje apskritai ir kaip elgiasi būdamas vienas (54). Śrī Kṛṣṇos atsakymas į Arjunos klausimą ir sudaro likusią skyriaus dalį (55–72).

Kai prote nelieka materialių troškimų, sako Kṛṣṇa, intelektas tampa tvirtas ir sutelktas. Mintys apie juslinius objektus prie tų objektų pririša. Prisirišimas pažadina troškimą juos turėti. Troškimas pakursto pyktį. Pyktis aptemdo suvokimą. Aptemęs suvokimas iškreipia atmintį, iškreipta atmintis sunaikina intelektą, o tai veda į pražūtį. Kṛṣṇa ypač pabrėžia juslių valdymo svarbą. Jusles sutramdęs žmogus panašus į vandenyną, kuris neišsilieja iš krantų, nepaisant to, kad į jį be paliovos plūsta upės. Toks žmogus pelno aukščiausią ramybę ir išsivaduoja iš materijos gniaužtų.

Visi posmai

  1. Posmas 1Sañjaya tarė: Gailesčio ir nevilties apimtam Arjunai, kurio akys buvo pritvinkusios sielvarto ašarų, Madhusūdana ištarė tokius žodžius.
  2. Posmas 2Śrī Bhagavānas tarė: O Arjuna, ir kaip tave* galėjo paliesti ši dvasios menkystė [neviltis] akimirką lemtingą? Nedaro ji garbės kilniam žmogui. Ne rojų, o gėdą žmonių akyse ji žada.
  3. Posmas 3Nepasiduok bejėgiškumui, o Pārtha (Arjuna), – tai tau nepritinka. Nusikratyk gėdingo dvasios silpnumo, priešų triuškintojau (Parantapa), ir kilk į kovą.
  4. Posmas 4Arjuna tarė: O priešų naikintojau, Madhusūdana, kaip galiu atsakyt strėlėmis mūšyje Bhīṣmai ir Droṇai – tiems, kurie verti mano garbinimo?
  5. Posmas 5Geriau šiame pasaulyje gyventi išmalda, nei atimti gyvybę šiems garbingiems ir išmintingiems vyrams. Juk turtai ir geidžiamos gėrybės, atiteksiančios mums nužudžius vyresniuosius, bus suteptos jų krauju.
  6. Posmas 6Ir nežinia, kas mums geriau – nugalėti ar būti nugalėtiems, o Dhṛtarāṣṭros sūnūs, kuriuos nužudę prarastume norą gyventi, antai stovi išsirikiavę priešais.
  7. Posmas 7Dvasios menkystė užvaldė visą mano esybę, sujaukė protą – nebesuvokiu savo pareigos, tad prašau Tavęs sakyti aiškiai, kas man geriausia. Esu Tavo mokinys. Tu – mano prieglobstis. Pamokyki mane.
  8. Posmas 8Juk išties, net jei pelnytume lygių sau neturinčią, klestinčią karalystę Žemėje ar viešpatystę tarp surų (dievų), nesuvokiu, kas numaldytų mane veriančią širdgėlą.
  9. Posmas 9Sañjaya tarė: Taip pasakęs Hṛṣīkeśai, Govindai, priešų triuškintojas Guḍākeśa nukirto: „Aš nesikausiu“, – ir nutilo.
  10. Posmas 10O Bharatos aini, tada Śrī Kṛṣṇa, puse lūpų šypsodamasis, taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai kariuomenių apsupty.
  11. Posmas 11Śrī Bhagavānas tarė: Kalbi kaip mokytas žmogus, bet sielojiesi, dėl ko sielotis neverta. Išmintingieji neliūdi nei mirusiųjų, nei gyvųjų.
  12. Posmas 12Niekada nebuvo taip, kad nebūtų Manęs ar tavęs, ar kurio iš šių karalių. Ir niekada nebus taip, kad mes liausimės buvę.
  13. Posmas 13Vaikystė, jaunystė ir senatvė paliečia tik mūsų kūną, bet [po mirties] įkūnytasis „aš“ įgyja kitą kūną. Šie pokyčiai išminčiaus neišmuša iš vėžių.
  14. Posmas 14O Kuntī sūnau, juslių ir jų objektų sąlytis sukelia karščio ir šalčio, laimės ir kančios pojūčius. Šie pojūčiai trumpalaikiai, turi pradžią ir pabaigą, todėl nesileisk jų trikdomas, Bharatos aini.
  15. Posmas 15Išmintingasis, kurio šie jusliniai potyriai netrikdo, kuris džiaugsmą ir kančią pasitinka vienodai, o geriausias iš žmonių, tikrai nusipelno nemirtingumo.
  16. Posmas 16Tai, kas netikra, neturi būties, o kas tikra – nepaliauja būti. Regintieji tiesą šių dviejų [pradų] esmę patiria tiesiogiai.
  17. Posmas 17Tik žinok, kad tai, kas persmelkia visą kūną, nežūva. Nemaraus [„aš“] nesunaikins niekas.
  18. Posmas 18Sakoma, kad visi šie kūnai turi pabaigą, bet įkūnytasis [„aš“] yra amžinas, nesunaikinamas, neišmatuojamas. Todėl kaukis, o Bharatos aini!
  19. Posmas 19Nežino nei tas, kuris esantį kūne [„aš“] laiko žudiku, nei tas, kuris jį laiko nužudytuoju, nes „aš“ nei žudo, nei pats žūva.
  20. Posmas 20„Aš“ negimsta ir nemiršta. Jis jau yra ir negali vėl atsirast ar nebūti. Jis – negimstantis, amžinas, nekintamas, pirminis. Jis nežūva, kai žūva kūnas.
  21. Posmas 21O Arjuna, jei žinai, kad „aš“ yra nemarus, amžinas, negimstantis ir nekintamas, ką galì priversti žūti? Ką galì nužudyti?
  22. Posmas 22Kaip žmogus nusimeta palaikį rūbą ir velkasi naują, taip palaikį kūną nusimeta ir į kitus naujus kūnus įeina įkūnytasis „aš“.
  23. Posmas 23Jo neperkerta ginklas, nepaverčia pelenais ugnis, nepermerkia vanduo, neišdžiovina vėjas.
  24. Posmas 24Jo nesukaposi ir nesudeginsi, nesušlapinsi ir neišdžiovinsi. Jis – nesunaikinamas, visabūtis, nekintamas, nejudamas, amžinas.
  25. Posmas 25Sakoma, kad savasis „aš“ yra neregimas, nesuvokiamas, nekintamas. Žinok tai ir sielvartui nepasiduok.
  26. Posmas 26Net jei, o tvirtaranki, manai, kad „aš“ nuolat gimsta ir miršta, sielotis vis tiek nėra dėl ko.
  27. Posmas 27Kas gimė, būtinai numirs, kas mirė, būtinai atgims. Todėl nesielvartauk dėl to, kas neišvengiama.
  28. Posmas 28O Bharatos aini, visos būtybės iki gimimo esti neapreikštos, tarp gimimo ir mirties įgyja apreikštą pavidalą, o mirties akimirką vėl grįžta į neapreikštą būvį. Dėl ko tad sielotis?
  29. Posmas 29Vieni regi „aš“ kaip stebuklą, antri kalba apie jį kaip apie stebuklą, treti girdi kalbant apie jį kaip apie stebuklą, o dar kiti, net išgirdę apie „aš“, visai jo nesupranta.
  30. Posmas 30O Bharatos aini, įkūnytasis „aš“, glūdintis visų gyvųjų būtybių kūnuose, nesunaikinamas, todėl dėl jų tau sielotis neverta.
  31. Posmas 31O ir dėl pareigos (dharma) svyruoti neturėtum, nes nieko kṣatriyui nėra geriau, kaip kautis už teisybę.
  32. Posmas 32O Arjuna, laimingi yra kṣatriyai, kuriems išpuola galimybė kautis tokiame kaip šis mūšyje. Tai likimo dovana, atverianti jiems dangaus vartus.
  33. Posmas 33Jei vis dėlto į šį teisų mūšį nestosi, ne tik paminsi pareigą, bet ir prarasi garbę, užsitrauksi nuodėmę.
  34. Posmas 34Maža to, žmonės nepamirš tavo gėdos, o garbingam žmogui nešlovė baisesnė už mirtį.
  35. Posmas 35Didieji kariai manys, kad sprukai iš mūšio lauko genamas baimės, ir kas anksčiau tave gerbė, ims žvelgti į tave su panieka.
  36. Posmas 36Priešai menkins tavo narsą ir laidys užgaulius žodžius. Kas gali būti skaudžiau?
  37. Posmas 37Jei [mūšyje] padėsi galvą – pasieksi rojų, o jei laimėsi – pelnysi viešpatystę Žemėje. Tad ryžtingai kilk į kovą, o Kuntī sūnau.
  38. Posmas 38Kovok vardan kovos, džiaugsmą ir skausmą, duotį ir netektį, pergalę ir pralaimėjimą pasitikdamas vienodai. Taip išvengsi nuodėmės.
  39. Posmas 39O Pṛthos sūnau, atvėriau tau išmintį, kaip moko sāṅkhya-yoga [atsižadėjimo kelias, grindžiamas skirties tarp „aš“ ir kūno įžvalga]. Dabar paklausyk, kaip moko karma-yoga [Dievui skirto nesavanaudiško veiksmo kelias]. Apsiginklavęs šia išmintimi, sutraukysi karmos pančius.
  40. Posmas 40Kas pasiekta šiame [karma-yogos] kelyje, niekada nenueina veltui ir neišvirsta savo priešingybe. Net mažiausia pastanga vykdant šią dharmą apsaugo nuo didžiosios [besikartojančio gimimo ir mirties] baimės.
  41. Posmas 41O Kuru aini, pasirinkusiųjų šį kelią intelektas kupinas ryžto, nes sutelktas į vieną tikslą, o ryžto stokojančiųjų intelektas turi aibes siekių, yra plačiai išsišakojęs.
  42. Posmas 42-43O Arjuna, nesupratingieji, kurie yra prisirišę prie trumpalaikių Vedose nurodytų tikslų, kurie teigia, kad aukščiau tų tikslų Vedose nieko nėra, kurių širdis perpildyta materialių troškimų ir kurie svajoja patekti į rojų, kartoja gražbylingus Vedų žodžius apie apeigas, leidžiančias pelnyti malonumą ir galią, bet jos lemia atgimimą ir pratęsia karmos ciklą.
  43. Posmas 44Intelektas tų, kurių protą užbūrė šie gražbylingi žodžiai ir kurie yra vergiškai prisirišę prie malonumų bei žemiškų galių, negali giliai panirti į transkognityvinę [Parameśvaros] suvoktį*.
  44. Posmas 45Vedos [daugiausia] dėmesio skiria trims guṇoms. O Arjuna, būk nepriklausomas nuo šio guṇų trejeto, iškilęs virš būties dualizmo, troškimo įgyti ir išsaugoti, susitelkęs į amžinatvę ir savąjį „aš“.
  45. Posmas 46Tai, ką gali duoti mažas vandens šaltinis, su kaupu duoda didelis. Ką gali duoti visos Vedos, tą su kaupu gauna savivoktį pasiekęs brāhmaṇas.
  46. Posmas 47Tu turi teisę į veiksmą*, bet ne į veiksmo vaisius. Savo veiksmais nekurk pasekmių [taikydamasis į savarankiško veikiančiojo vaidmenį**],bet ir nepasiduok neveikimui.
  47. Posmas 48O Dhanañjaya, vykdyk savo pareigą neprarasdamas tvirtumo jogos kelyje, negeisdamas veiksmo vaisių, vienodai pasitikdamas sėkmę ir nesėkmę. Toks proto nedrumsčiamumas, sakoma, yra joga.
  48. Posmas 49O Dhanañjaya, savanaudiškas veiksmas nė iš tolo neprilygsta išminties jogai [niṣkāma-karma-yogai]. Tegul ta išmintis būna tavo ramstis. Apgailėtini yra tie, kurie veikia dėl rezultato.
  49. Posmas 50Nedrumsčiamą protą turintis žmogus šį gyvenimą neatlieka nei doringų, nei nedoringų darbų. Todėl siek [niṣkāma-karma] jogos. Joga išlaikant proto nedrumsčiamumą – tai mokėjimas veikti*.
  50. Posmas 51Apsiginklavusieji šia išmintimi [niṣkāma-karma-yoga], atsisakę veiksmo subrandintų vaisių, nutraukia gimimų grandinę ir taip pasiekia kančios nebuvimą.
  51. Posmas 52Kai tavo intelektas išbris iš klydimų klampynės, tu tapsi abejingas tam, ką jau girdėjai ir ką dar išgirsi [Vedų aprašomiems laikiniems malonumams].
  52. Posmas 53Kai tavo intelekto nebeglumins prieštaringi šventraščių ir paprastų mirtingųjų žodžiai, kai tavo intelektas nebesvyruos ir bus neblaškomai susitelkęs transkognityvinėje [Parameśvaros] suvoktyje*, tada tu pasieksi jogos būvį.
  53. Posmas 54Arjuna paklausė: O Keśava, kaip atpažinti [Dievą patyrusį] žmogų, kurio išmintis tvari, kuris paniro į neblaškomą transkognityvinę suvoktį? Kaip tvaraus intelekto žmogus kalba, kaip sėdi, kaip vaikšto?
  54. Posmas 55Śrī Bhagavānas tarė: O Pārtha, kas atsiribojo nuo proto gimdomų geidulių, kas atrado pasitenkinimą viduje ir semiasi džiaugsmo savajame „aš“, tvari, sakoma, to išmintis.
  55. Posmas 56Kas nepraranda vidinės pusiausvyros užgriuvus nelaimėms, kas nesivaiko laimės, kas neturi materialių prisirišimų, nejaučia baimės ir pykčio, tas, sakoma, yra išmintingas ir tvari yra jo išmintis.
  56. Posmas 57Kas visada išlieka beaistris, kas nei džiūgauja šypsantis sėkmei, nei keikia likimą jai nusisukus, to išmintis tvari.
  57. Posmas 58Kas visiškai atitraukia jusles nuo juslių objektų, kaip vėžlys įtraukia galūnes į kiautą, to išmintis tvari.
  58. Posmas 59Susilaikymą praktikuojanti įkūnytoji būtybė, nors ir atsiriboja nuo juslių objektų, potraukį jiems tebejaučia, tačiau betarpiškai patyrus Aukščiausiąjį [t. y. Bhagavāną] išnyksta ir potraukis.
  59. Posmas 60Kuntī sūnau, audringos juslės jėga atima protą net išmintingam, išsivadavimo siekiančiam žmogui.
  60. Posmas 61Jogas, kuris [per atsidavimą] pasiekė jungtį su Manimi ir kurio vienintelis tikslas esu Aš, turi sėdėti [jogos poza] suvaldęs jusles. Jusles suvaldžiusio žmogaus išmintis išties tvari.
  61. Posmas 62Be perstojo galvojant apie juslių objektus, atsiranda prisirišimas prie jų. Prisirišimas gimdo troškimą, o [neišpildytas] troškimas – pyktį.
  62. Posmas 63Pyktis aptemdo protą. Aptemęs protas iškreipia atmintį. Iškreipta atmintis atima aiškų supratimą, o be jo žmogaus laukia pražūtis.
  63. Posmas 64Bet susitvardęs žmogus, kuris nejaučia juslių objektams nei potraukio, nei antipatijos, nors juslėmis juos ir patiria, pasieks proto ramybę.
  64. Posmas 65Pasiekus proto ramybę, išnyksta kančia. Nurimus protui, intelektas netrukus randa tvirtą atramą [Dievuje].
  65. Posmas 66Tas, kurio protas ir juslės nesuvaldytos, neturi aiškaus supratimo ir gebėjimo įsisąmoninti Dievo buvimą*.Jei žmogus neįsisąmonino Dievo, ramybė jam nepasiekiama, o be proto ramybės kaip jam pasiekti tikrą laimę?
  66. Posmas 67Išties, protą užvaldžiusios nerimstančios juslės nusineša žmogaus intelektą kaip vėjas vandenyne laivelį.
  67. Posmas 68Todėl, o tvirtaranki, kas atitraukia jusles nuo juslių objektų, to intelektas yra pastovus.
  68. Posmas 69Pasiekusiam savitramdą budrõs [„Aš“ suvokties] metas išbrėkšta tada, kai visoms supančiotoms būtybėms nusileidžia naktis. Visoms supančiotoms būtybėms budrõs [fenomenų suvokties] metas išbrėkšta tada, kai dvasiškai susivokusiam išminčiui nusileidžia naktis*.
  69. Posmas 70Nors upės plūsta ir tvindo vandenyną, vandenynas išlieka nepakitęs, neišsilieja iš krantų. Taip ir išminčius, į kurį nelyginant upės plūsta troškimai [nesukeldami bangų prote], išlieka nesutrikdomas. Bet malonumų trokštantis ramybės neturi.
  70. Posmas 71Kas atsiriboja nuo troškimų, kas gyvena be geismo, be minties „aš“ ir „mano“, tas pasiekia nedrumsčiamą ramybę.
  71. Posmas 72O Pārtha, tai Dievo suvoktis. Kas ją pasiekia, to nepaklaidinsi. Ir kai joje žmogus suranda atramą, net jei ta suvoktis mirties akimirksnį nušvinta, ji dovanoja išvadavimą Brahmane [t. y. su Parabrahmanu susijusį nesąlygojamą būties būvį*].