Arjunos nevilties kelias

Šį skyrių sudaro keturiasdešimt septyni posmai, vieną kurių ištaria Dhṛtarāṣṭra, dvidešimt vieną – Arjuna ir dvidešimt penkis – Sañjaya. Skyrius prasideda Dhṛtarāṣṭros klausimu: „Sañjaya, ką darė manieji ir Pāṇḍu sūnūs, kai susirinko šventoje Kurukšetros žemėje, trokšdami kautis?“(1). Atsakydamas į klausimą, Sañjaya piešia vaizdą, atsiveriantį Kurukšetros lauke pirmą mūšio dieną (2). Kauravų ir Pāṇḍavų kariuomenės išsirikiavusios stovi viena priešais kitą. Akimis apmetęs Pāṇḍavų kariuomenę, Duryodhana prisiartina prie savo mokytojo Droṇos. Jis vardija Droṇai Pāṇḍavų karžygius (3–6), paskui pamini septynis savuosius ir priduria, kad rikiuotėje daug kitų didvyrių, pasiryžusių dėl jo padėti galvą (7–9). Duryodhana tikina, kad jo kariuomenės galia neišmatuojama, nes jai vadovauja Bhīṣma, ir kad Bhīmos jėga pasikliaujanti Pāṇḍavų kariuomenė neprilygsta jai nė iš tolo. Jis prašo kariūnų tvirtai ginti savo pozicijas ir kuo geriau saugoti Bhīṣmą. Po šių žodžių Bhīṣma suriaumoja it liūtas ir sutrimituoja savo galinga kriaukle, skelbdamas kautynių pradžią. Jam įkandin kriaukles ima pūsti kiti didžiavyriai; orą sudrebina litaurų, trimitų ir būgnų garsai (10–17). Baisingas Pāṇḍavų kriauklių gausmas šalčiu nulieja Dhṛtarāṣṭros sūnų širdis. Jis pažadina nuolatinę neteisiųjų palydovę – baimę.

Tolesni posmai pasakoja apie tai, ko ėmėsi Arjuna. Arjuna prašo savo artimo draugo ir kovos vežimo vadeliotojo Śrī Kṛṣṇos pastatyti vežimą tarp dviejų kariuomenių, kad galėtų iš arti pažvelgti į tuos, su kuriais jis susirems mūšyje. Kṛṣṇai įvykdžius prašymą, Arjuną aplanko labai aiškus supratimas, kad priešas, kurį jam teks žudyti, – tai jo artimieji (18–27). Gailestis ir gėla suspaudžia jam širdį. Arjuna pasakoja Kṛṣṇai, kas dedasi jo viduje, ir dėsto argumentus, kodėl nori palikti mūšio lauką. Jis sako Kṛṣṇai: „Giminių ir artimųjų žudynės nieko gero nežada.“ Artimųjų kraujo kaina karalystės Arjuna nenori. Tai būtų nuodėmė, už kurią jam tektų kentėti pragare. Karą Arjuna suvokia kaip religijai prieštaraujantį aktą, kuris griauna šeimos tradicijas, skatina giminės moterų degradaciją ir varṇa-saṅkarų (nesantuokinių palikuonių, kurie linkę nesilaikyti tradicinių normų) atsiradimą. Sañjaya užbaigia skyrių papasakodamas Dhṛtarāṣṭrai apie Arjunos širdgėlą, kurios palaužtas jis nubloškė lanką su strėlėmis ir susmuko ant pasėsto kovos vežimo gale (28–47).

Vaizdžiai sakant, pirmas skyrius paruošia dirvą Śrī Kṛṣṇai išdėstyti Savo mokymą Arjunai. Arjuna reprezentuoja pirmuosius žingsnius žengiantį dvasinį ieškotoją. Žvelgimas į priešiškas kariuomenes stojus tarp jų simbolizuoja savo stiprybių ir silpnybių vertinimą. Ėjimas dvasiniu keliu – tai mūšis su savo paties prisirišimais ir silpnybėmis. Kṛṣṇa – mokytojas. Be kvalifikuoto mokytojo vadovavimo kelionės tikslo nepasieksime. Prisirišimas prie kūno atima gebėjimą atskirti derama nuo nederama. Žmogus pateisina prisirišimus, nes nenori jų atsisakyti. Prisirišimai daro žmogų silpną, pažeidžiamą ir apgailėtiną, sudrumsčia jam protą, žadina slogias mintis. Bet jei neviltis pastūmėja jį link autentiškų tiesos paieškų, šis jausmas tampa asmeninės transformacijos atspirties tašku. Ne veltui skyrius pavadintas viṣāda-yoga („nevilties kelias“).

Visi posmai

  1. Posmas 1Karalius Dhṛtarāṣṭra tarė: Sañjaya, ką darė manieji ir Pāṇḍu sūnūs, kai susirinko šventoje Kurukšetros žemėje, trokšdami kautis?
  2. Posmas 2Sañjaya tarė: Tada, apžvelgęs mūšiui išrikiuotą Pāṇḍavų kariuomenę, karalius Duryodhana prisiartino prie savo mokytojo Droṇos ir ištarė šiuos žodžius.
  3. Posmas 3Pažvelki, mokytojau, į galingą karaliaus Pāṇḍu sūnų kariuomenę, kurią mūšiui išdėstė tavo sumanus mokinys, karaliaus Drupados sūnus [Dhṛṣṭadyumna].
  4. Posmas 4-6Šioje kariuomenėje galingais lankais ginkluoti didvyriai Sātyakis ir Virāṭa, puikus kovos vežimų karys Drupada, šaunumu nenusileidžiantys Bhīmai ir Arjunai. Jos gretose Dhṛṣṭaketu, Cekitāna bei galingasis Kašio karalius. Joje geriausieji tarp žmonių: Purujitas, Kuntibhoja ir Śaibya, galingasis Yudhāmanyu, narsusis Uttamaujā, taip pat Subhadros sūnus [Abhimanyu] ir penki Draupadī sūnūs – neprilygstami kovos vežimų kariai.
  5. Posmas 7Bet dabar, o geriausiasis iš dvijų (dukart gimusiųjų*), leiski išvardinti tau iškilius kariūnus mūsų stovykloje, mano karvedžius.
  6. Posmas 8[Tai] tu pats, Bhīṣma, Karṇa, mūšyje nenugalimas Kṛpa, Aśvatthāmā, Vikarṇa, Somadattos sūnus Bhūriśravā.
  7. Posmas 9Joje daug kitų gerai apsiginklavusių ir kovos meną išmanančių didžiavyrių, kurie dėl manęs pasiryžę padėti galvą.
  8. Posmas 10Mūsų kariuomenė patikimose Bhīṣmos rankose ir jos galia neišmatuojama*, o priešo pajėgos, nors jas iš visų jėgų gina Bhīma, ribotos.
  9. Posmas 11[Tada Duryodhana kreipėsi į kariuomenę:] Tad užimkite savo pozicijas rikiuotėje lengviausiai pralaužiamose vietose ir nenuleiskite akių nuo Bhīṣmos – denkite jį iš visų pusių.
  10. Posmas 12[Sañjaya tarė:] Kuru dinastijos patriarchas, narsusis senolis Bhīṣma, suriaumojo it liūtas ir sutrimitavo savo kriaukle, kurios gausmas džiaugsmu užliejo jo [Duryodhanos] širdį.
  11. Posmas 13Ūmai orą sudrebino kriauklių, trimitų, litaurų, būgnų ir būgnelių garsai. Triukšmas buvo kurtinamas.
  12. Posmas 14Tada savo dieviškomis kriauklėmis didingame baltais žirgais kinkytame kovos vežime sutrimitavo Śrī Kṛṣṇa ir Arjuna.
  13. Posmas 15Śrī Kṛṣṇa pūtė savąją Pāñcajanyą, Arjuna – Devadattą, o titaniškais žygiais garsėjantis Bhīma – galingąją Paundrą.
  14. Posmas 16Kuntī sūnus karalius Yudhiṣṭhira pūtė kriauklę Ananta-vijayą, o Nakula ir Sahadeva – Sughoṣą ir Maṇipuṣpaką.
  15. Posmas 17-18Galingu lanku ginkluotas Kašio karalius, taip pat nepranokstamas kovos vežimais meistras Śikhaṇḍis, Dhṛṣṭadyumna ir Virāṭa, nenugalimasis Sātyakis, Drupada, penketas Draupadī sūnų ir tvirtarankis Subhadros sūnus Abhīmanyu – visi sutrimitavo savo kriauklėmis, o Žemės valdove.
  16. Posmas 19Baisingas garsas, nusiritęs dangumi ir žeme, šalčiu nuliejo tavo sūnų ir jų sąjungininkų širdis.
  17. Posmas 20-21aTada, o Žemės valdove, pažvelgęs į kovai išsirikiavusius tavo sūnus ir sąjungininkus, Pāṇḍu sūnus Arjuna, kurio vėliava pažymėta Hanumāno ženklu, iškėlė savąjį lanką taisydamasis šauti, bet čia tarė Śrī Kṛṣṇai.
  18. Posmas 21b-22Arjuna tarė: Acyuta, pastatyk mano kovos vežimą tarp dviejų kariuomenių, kad iš arti galėčiau pažvelgti į kovos trokštančius ir mūšio lauke išsirikiavusius karius, su kuriais man tuoj teks suremti ginklus.
  19. Posmas 23Noriu pažvelgti į tuos, kurie susirinko į šį mūšį ir yra pasiryžę kautis, kad įsiteiktų piktavaliam Dhṛtarāṣṭros sūnui Duryodhanai.
  20. Posmas 24-25Sañjaya tarė: O Bharatos aini, Guḍākeśos (Arjunos) paprašytas, Hṛṣīkeśa (Śrī Kṛṣṇa) pastatė didingą kovos vežimą tarp dviejų kariuomenių priešais Bhīṣmą, Droṇą bei visus Žemės valdovus ir tarė: „O Pārtha (Arjuna), pažvelk į čia susirinkusius Kauravus“.
  21. Posmas 26-27aIr išvydo tada Arjuna abiejų kariuomenių gretose dėdes iš tėvo pusės*, senelius, mokytojus, dėdes iš motinos pusės, brolius ir pusbrolius, sūnus ir sūnėnus, savo ir brolių vaikaičius, draugus, uošvius ir geros valios žmones**.
  22. Posmas 27b-28aŽvelgiant mūšio lauke į giminaičius, gailestis suspaudė Kuntī sūnui širdį ir jis sielvartingai tarė.
  23. Posmas 28b-29Arjuna tarė: O Kṛṣṇa, regint čia kovos ištroškusius gentainius, man silpsta galūnės, džiūva burna, drebulys krečia kūną ir šiaušias plaukai.
  24. Posmas 30Iš rankos man slysta lankas Gāṇḍīva, dega oda. Negaliu nustovėti ant kojų, galvoj pinasi mintys.
  25. Posmas 31O Keśava, dar regiu blogus ženklus ir nenumanau, ką gero gali duoti gentainių kraujo praliejimas mūšyje.
  26. Posmas 32Kṛṣṇa, Govinda, aš netrokštu nei pergalės, nei imperijos, nei malonumų. Kam tokia karalystė, prabanga, o ir pats gyvenimas?
  27. Posmas 33-34Visi tie, dėl kurių mes trokštame imperijos, prabangos ir malonumų, – mūsų mokytojai, dėdės iš tėvo pusės, sūnūs ir sūnėnai, seneliai, dėdės iš motinos pusės, uošviai, mūsų bei brolių vaikaičiai, svainiai ir kiti giminaičiai – dabar stovi čia, mūšio lauke, pasiryžę paaukoti ir turtus, ir gyvybę.
  28. Posmas 35Net jei krisčiau nuo jų rankos, o Madhusūdana, jų kraujo nenoriu – tegu už tai ir laimėčiau viešpatystę trijuose pasauliuose, juolab valdžią Žemėje.
  29. Posmas 36O Janārdana, ir ką gero mums duos Dhṛtarāṣṭros sūnų ir jo rėmėjų žudynės? Atėmę jiems gyvybę, teužsitrauksime nuodėmę.
  30. Posmas 37Todėl nepridera mums kelti ginklo prieš Dhṛtarāṣṭros sūnus, prieš savo giminaičius. Mādhava, ar būsime laimingi surengę savo gentainių skerdynes?
  31. Posmas 38-39Tegu godumas aptemdė jiems protą ir jie nesuvokia, kad gentainių žudymas – nusikaltimas, o draugų išdavystė – nuodėmė, bet kodėl mums, Janārdana, aiškiai tai suvokiantiems, neužtenka išminties šios nuodėmės išvengti?
  32. Posmas 40Sunaikinus šeimą, sunyksta ir senieji šeimos papročiai, o sunykus papročiams, šeimoje viršų ima bedievystė (adharma*).
  33. Posmas 41Įsiviešpatavus bedievystei, o Kṛṣṇa, Vṛṣṇio aini, pagenda šeimos moterys, o pagedus moterims, susimaišo socialinės klasės.
  34. Posmas 42Socialinių klasių maišymasis ir šeimos griovėjams, ir pačiai šeimai yra tiesus kelias į pragarą. Nuopuolis laukia ir šeimos protėvių, nes jiems nebeatnašaujamos apeiginės ryžių ir vandens aukos*.
  35. Posmas 43Dėl šių piktadarybių, griaunančių šeimą ir lemiančių socialinių klasių maišymąsi, atmiršta gilią praeitį menanti tradicinė socialinė sankloda (jāti) bei šeimos papročiai.
  36. Posmas 44Tradicija byloja, o Janārdana, kad pamynusieji šeimos papročius ilgus amžius neištrūksta iš pragaro.
  37. Posmas 45Deja, mes pasiryžome siaubingai nuodėmei – iš karališkos valdžios ir jos malonumų godulio ketiname pakelti ranką prieš savo artimuosius.
  38. Posmas 46Tegul geriau su ginklu rankoje Dhṛtarāṣṭros sūnūs nukauna mane mūšio lauke, beginklį ir nesipriešinantį.
  39. Posmas 47Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius mūšio lauke, Arjuna nubloškė lanką su strėlėmis ir, sielvartingų minčių palaužtas, susmuko ant pasėsto kovos vežimo gale.

Klausimai

Populiariausi šio skyriaus klausimai