Bg. 6.25
शनैः शनैरुपरमेद्बुद्ध्या धृतिगृहीतया ।
आत्मसंस्थं मनः कृत्वा न किञ्चिदपि चिन्तयेत् ॥
आत्मसंस्थं मनः कृत्वा न किञ्चिदपि चिन्तयेत् ॥
śanaiḥ śanair uparamed buddhyā dhṛti-gṛhītayā
ātma-saṁsthaṁ manaḥ kṛtvā na kiñcid api cintayet
ātma-saṁsthaṁ manaḥ kṛtvā na kiñcid api cintayet
Pažodinys
manaḥ — protą; kṛtvā — padarant; ātma-saṁstham — įsitvirtinusį savajame „aš“; buddhyā — intelektu; dhṛti-gṛhītayā — pažabotą tvirto pasiryžimo [t. y. dhāraṇos]; uparamet — žmogus turėtų nurimdyti [protą]; śanaiḥ śanaiḥ — palengva; na cintayet — [ir] neturėtų galvoti; kiñcit api — daugiau [apie] nieką.
Vertimas
Protą nukreipęs į savąjį „aš“, paramon pasitelkdamas intelektą, kurį meditacinis susikaupimas [dhāraṇā] padarė tvirtą ir nepajudinamą, žmogus turi palengva protą nurimdyti ir negalvoti daugiau apie nieką kitą.