Atsidavimo kelias
Ankstesniuose skyriuose (penktame, šeštame ir aštuntame) Bhagavānas Śrī Kṛṣṇa išsamiai aptarė materialių formų ir atributų neturinčio Absoliuto garbinimą. Paskui, pakartotinai pavartodamas įvardžius aham („Aš“) ir mām („Mane“), Jis pabrėžė Absoliuto, kaip Aukščiausiojo Dievo, turinčio beribį transcendentinį kūną ir atributus, garbinimo svarbą. Galiausiai vienuoliktame skyriuje Jis ėmė šlovinti išimtinį atsidavimą ir jo vaisius.
Šiame skyriuje Śrī Kṛṣṇa apibrėžia bhakti principus. Arjuna čia ištaria tik vieną posmą, kiti skyriaus posmai yra Śrī Kṛṣṇos atsakymas. Suvokęs Kṛṣṇos didybę, Arjuna klausia: „Kas geriau išmano jogą: tie, kurie garbina išimtinai Tave ir visad yra Tau pasišventę, ar garbinantieji neapreikštą amžinąjį Brahmaną?“ (1).
Kṛṣṇa atsako: „Kas mintimis nugrimzdęs į Mane ir išlaiko su Manim nepertraukiamą ryšį, kas su transcendentiniu tikėjimu garbina Mane, tą Aš laikau geriausiu jogu.“ Galiausiai Jį pasiekia ir kiti praktikuotojai, bet jų kelias be galo sudėtingas, nes sutelkti protą į neapreikštąjį Brahmaną labai sunku. Kṛṣṇa tęsia sakydamas: „Kas mintimis prisirišęs prie neapreikšties, tas susiduria su didesniais sunkumais, nes įkūnytai būtybei pasiekti neapreikštį tikrai nelengva.“ (2–5).
Kṛṣṇa asmeniškai gelbsti Savo garbintojus iš mirties vandenyno, todėl, paties Kṛṣṇos žodžiais, žmogus turėtų gyventi vien mintimi apie Jį (6–7). Tiems, kurie to padaryti negali, Jis pataria užsiimti reguliaria praktika, kurios tikslas – sutelkti protą į Jį. Jei žmogus nesugeba ir to, jis turėtų tiesiog veikti dėl Kṛṣṇos. Negalintis veikti dėl Kṛṣṇos turėtų atsižadėti savo veiksmų rezultatų. Kitaip sakant, Kṛṣṇa siūlo alternatyvias praktikas pagal individualias praktikuotojų galimybes (9–12).
Paskutiniuose skyriaus posmuose Kṛṣṇa kalba apie mielų Jo širdžiai bhaktų savybes, kaskart patvirtindamas, kad juos labai brangina (13–19), o užbaigia skyrių žodžiais: „Bet bhaktai, kurie su pasišventimu žengia Mano nurodytu amžinos išminties keliu, kurie turi tikėjimą ir siekia išimtinai Manęs, yra ypač Man brangūs.“ (20).
Visi posmai
- Posmas 1Arjuna paklausė: Kas geriau išmano jogą: tie, kurie garbina išimtinai Tave ir visad yra Tau pasišventę, ar garbinantieji neapreikštą amžinąjį Brahmaną?
- Posmas 2Śrī Bhagavānas tarė: Kas mintimis nugrimzdęs į Mane ir išlaiko su Manim nepertraukiamą ryšį, kas su transcendentiniu tikėjimu garbina Mane, tą Aš laikau geriausiu jogu.
- Posmas 3-4Bet ir tie, kurie, sudrausminę jusles, vienodai žvelgiantys į visas būtybes, besirūpinantys kitų gerove, garbina žodžiu nenusakomą, neapreikštą, visabūtį, nesuvokiamą, nekintamą, nepajudinamą, amžiną, nenykstamą Brahmaną, – tie taip pat pasiekia Mane.
- Posmas 5Kas mintimis prisirišęs prie neapreikštybės, tas susiduria su didesniais sunkumais, nes įkūnytai būtybei pasiekti neapreikštybę tikrai nelengva.
- Posmas 6-7Bet kas visus veiksmus paskyrė Man, kas prisirišęs prie Manęs ir garbina Mane, kas mąsto apie Mane užsiimdamas vien išimtinio atsidavimo joga, kas nugramzdino Many savo protą, o Pārtha, tą neilgai trukus Aš ištraukiu iš materialios būties vandenyno, kuriame karaliauja mirtis.
- Posmas 8Sutelk protą išimtinai į Mane, į Mane panardink intelektą ir tada gyvensi tiktai Manyje. Dėl to nėra abejonių.
- Posmas 9O Dhanañjaya, bet jei negali išlaikyti pastovios proto sutelkties į Mane, tada, kad Mane pasiektum, užsiimk kartotinėmis jogos pratybomis.
- Posmas 10Bet jei tu nepajėgus užsiimti pastoviomis pratybomis, uoliai darbuokis dėl Manęs. Vien atlikdamas veiksmą Mano labui, tu pasieksi tobulumą.
- Posmas 11Jei negali ir to, tada, pasitelkęs jogą ir suvaldęs protą, aukok Man veiksmo vaisius.
- Posmas 12Minties sutelktumas į Mane geriau nei pratybos [be tokio Manęs įsisąmoninimo], meditacija geriau nei minties sutelktumas, nes meditacija savaime išlaisvina iš veiksmo vaisių troškimo, o atsižadėjęs veiksmo vaisių žmogus pasiekia ramybę.
- Posmas 13-14Kas jokiai gyvai būtybei nejaučia priešiškumo, yra draugiškas, atjaučiantis, be minties „aš“ ir „mano“, toks pat ir skausmo, ir džiaugsmo akimirką, atlaidus, viskuo patenkintas, paniręs į atsidavimo jogą, susivaldęs, ryžtingas, protą ir intelektą sutelkęs į Mane, – toks Mano bhaktas yra Man brangus.
- Posmas 15Kas nieko neužgauna ir pats neužsigauna, kas nei džiūgauja, nei pyksta, kas atsikratė baimės ir nerimo – tasai taip pat Man brangus.
- Posmas 16Kas neturi troškimų, kas švarus vidujai ir išoriškai, išmanus, nešališkas, nesutrikdomas, atsisakęs visų [su bhakti besikertančių] siekių – toks Mano bhaktas yra Man brangus.
- Posmas 17Kas nei džiaugiasi maloniais, nei bodisi nemaloniais dalykais, kas nesisieloja ir nieko netrokšta, kas atsisakė tiek pagirtino, tiek peiktino veiksmo [jei jame nėra bhakti], kieno širdis pilna atsidavimo, tasai yra Man brangus.
- Posmas 18-19Kas vienodai pasitinka priešą ir draugą, garbę ir panieką, karštį ir šaltį, laimę ir kančią, pagyras ir priekaištus, kas neturi prisirišimų, yra linkęs į apmąstymus ir patenkintas tuo, kas ateina jam į rankas savaime, kas nesijaučia savininku jokioje pastogėje, kas turi neblaškomą protą, yra apdovanotas bhakti – tas yra Man brangus.
- Posmas 20Bet bhaktai, kurie su pasišventimu žengia Mano nurodytu amžinos išminties keliu, kurie turi tikėjimą ir siekia išimtinai Manęs, yra ypač Man brangūs.