Aukščiausiojo Asmens atverties kelias

Dvyliktame skyriuje Śrī Kṛṣṇa patvirtino, kad tiems, kurių mintys sutelktos į neapreikštybę, sunkiau pasiekti tikslą. Dėl prisirišimo prie kūno visos mūsų patirtys susijusios su formą turinčiais objektais, todėl beformiškumą ar neapreikštybę mums suvokti sunku. Sutelkti protą į personalųjį Dievą paprasčiau. Apie tai, kaip įveikti šią kūniškos sąmonės problemą, pasakojama tryliktame ir keturioliktame skyriuose, ten pat aprašomas ir Absoliutas.

Kaip neatsiejamos Dievo energijos dalelės, gyvosios būtybės yra transcendentiškos, bet dėl to, kad tapatinasi su kūnu, guṇų raidmeniu, taip pat dėl prisirišimo prie pasaulio jos pakliūva į pančius. Kol gyvosios būtybės neįsisąmonina Bhagavāno didybės, nusimesti pančių joms nepavyks. Neatsitiktinai penkioliktame skyriuje Śrī Kṛṣṇa pasakoja apie Savo didybę ir asmenybės slėptį, kurios suvokimas leidžia žmogui puoselėti neblėstantį atsidavimą. Šį skyrių sudaro dvidešimt posmų ir visus juos ištarė Bhagavānas Śrī Kṛṣṇa.

Kadangi gyvosios būtybės yra neatsiejamos Dievo energijos dalelės, tarnystė ir meilė Viešpačiui, ir tik Jam vienam, yra prigimtinis jų būvis, tačiau dėl māyos poveikio jos tampa priklausomos nuo materijos raidmenų (kūno, juslių, proto ir intelekto), kuriuos ji sieja su „aš“, „mano“, „man“, o tai yra pagrindinis kliuvinys kelyje į išimtinį atsidavimą.

Bhagavānas apibūdina kosminį pasaulį, metaforiškai lygindamas jį su aśvatthos medžiu, ir ragina Arjuną nukirsti šį medį beaistriškumo kirviu – tik taip jis įveiksiąs māyos poveikį ir galėsiąs rasti Jo, pirmapradžio asmens, prieglobstį, pasiekti Jo buveinę (1–4). Pirma Śrī Kṛṣṇa papasakoja apie Savo buveinę (5–6), paskui apie jīvą (individualią gyvąją būtybę) ir jos persikėlimą iš vieno kūno į kitą (7–8). Šie dalykai suprantami tik jogams (10–11). Kṛṣṇa kalba apie Savo Paties didingumą – Jis esąs visaties šaltinis, jos priežastis ir ramstis (12–15), paskui paaiškina skirtumą tarp Paramātmano, jīvos ir materialios gamtiškosios pradmės (16–18). Kas Jį tokį pažįsta, tampa jo bhaktu: „Kas nepaklydo, kas žino, kad esu Aukščiausiasis Asmuo, o Bharatos aini, tas pažino viską ir garbina Mane iš visos širdies“ (19). Šias slaptingiausias žinias Śrī Kṛṣṇa atskleidžia norėdamas įkvėpti mums bhakti, kurios objektas yra Jis Pats (20).

Visi posmai

  1. Posmas 1Śrī Bhagavānas tarė: [Vedos] pasakoja apie amžiną aśvatthos medį, kurio šaknys stiebiasi į viršų, šakos tįsta žemyn, o lapai yra Vedų himnai. Kas perprato šio medžio esmę, tas perprato Vedas.
  2. Posmas 2Guṇų maitinamos jo šakos skleidžia jaunus lapus – juslių objektus, stiebias viršun ir leidžias apačion. Žemyn, į žmonių pasaulį, skverbiasi jo [antrinės*] šaknys, apraizgančios karmos pančiais.
  3. Posmas 3-4Čia aprašyto medžio forma materialiame pasaulyje nesuvokiama. Jis neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei atramos. Nukirtęs giliašaknį aśvatthos medį galingu atsižadėjimo ginklu, žmogus turėtų atkakliai ieškoti buveinės, pasiekus kurią nebegrįžtama atgal, ir tai daryti tardamas: „Prašau vien Pirmapradžio Asmens, iš kurio atsirado ši nuo amžių gyvuojanti kūrinija, prieglobsčio.“
  4. Posmas 5Išmintingieji – tie, kurie išsilaisvino iš puikybės bei iliuzijos ir įveikė materialaus prisirišimo demonus, kurie neturi jokių materialių troškimų, yra pasišventę dvasiniams siekiams, laisvi nuo dualizmo, pasireiškiančio malonumo ir skausmo pavidalu, kurie peržengė iliuziją, – pasiekia amžiną buveinę.
  5. Posmas 6Tos karalystės neapšviečia nei Saulė, nei Mėnuo, nei ugnis. Tai Mano aukščiausia buveinė, pasiekęs kurią žmogus niekada nebesugrįš.
  6. Posmas 7Amžina gyvoji būtybė yra neatsiejama Mano dalis. Šiame materialiame pasaulyje ji pakliūva į fenomenalybėje įsišaknijusių proto ir penkių pažinimo juslių pinkles.
  7. Posmas 8Kai kūno valdovas [gyvoji būtybė] palieka seną kūną ir keliauja į naująjį, jis su savimi kaip vėjo šuoras nusineša šešias jusles.
  8. Posmas 9Per jusles – klausą, regą, lytėjimą, skonio jutimą ir uoslę, gyvoji būtybė patiria ir savinasi juslių objektus.
  9. Posmas 10Į juslių veiklą įsivėlę siaurakakčiai žmonės nemato „Aš“ nei kai palieka kūną, nei kai jame gyvena, nei kai [juslėmis] patiria juslių objektus, bet turintieji išminties akį Jį suvokia.
  10. Posmas 11Atkakliai tikslo siekiantys jogai betarpiškai patiria širdyje glūdintį „Aš“, bet tie, kurių širdis nešvari, kurie neturi aiškaus supratimo, kad ir kaip stengtųsi, Jo nemato.
  11. Posmas 12Saulės, Mėnulio ir ugnies skleidžiama šviesa apšviečia visą pasaulį. Žinok – tai Mano šviesa.
  12. Posmas 13Savo galia įeidamas į žemę, Aš palaikau gyvąsias būtybes, o tapdamas Mėnuliu, kuris plūsta nektaru, maitinu augalus ir gydomąsias žoleles.
  13. Posmas 14Įėjęs į gyvųjų būtybių kūnus virškinimo ugnies (vaiśvānara) pavidalu ir susijungęs su kylančiom ir besileidžiančiom gyvybinėm srovėm*, Aš virškinu keturių rūšių maistą**.
  14. Posmas 15Aš glūdžiu visų būtybių širdyse. Iš Manęs ateina atmintis, žinios ir jų praradimas [t. y. užmarštis]. Aš – vienintelis visų Vedų studijų objektas. Tai Aš esu Vedantos autorius ir vienintelis Vedų žinovas.
  15. Posmas 16Šiame pasaulyje esti dviejų rūšių puruṣos – laikinas [kūnas*] ir amžinas [ātmanas]. Visi kūnai laikini, o nekintamas [„aš“], sakoma, yra nemarus [ātmanas].
  16. Posmas 17Tačiau yra ir kitas puruṣa – Aukščiausiasis Asmuo, vadinamas Paramātmanu, amžinu valdovu, kuris, įžengęs į tris pasaulius, juos palaiko.
  17. Posmas 18Kadangi Aš esu virš to, kas kintama, ir net to, kas amžina, pasaulis ir Vedos šlovina Mane kaip Aukščiausiąjį Asmenį, Puruṣottamą.
  18. Posmas 19Kas nepaklydo, kas žino, kad esu Aukščiausiasis Asmuo, o Bharatos aini, tas pažino viską ir garbina Mane iš visos širdies.
  19. Posmas 20O Bharatos aini, o nesusitepęs nuodėme, atvėriau tau slaptingąsias žinias, kurios suteikia žmogui išmintį ir kurias įgijęs jis, sakoma, atliko visas pareigas.

Klausimai

Populiariausi šio skyriaus klausimai