Dieviškos ir bedieviškos prigimties skyrimo kelias
Penkioliktame skyriuje Bhagavānas Śrī Kṛṣṇa sako, kad (materialųjį pasaulį simbolizuojančio) aśvatthos medžio nukirtimas pasitelkus atsižadėjimo ginklą byloja apie dievišką prigimtį. Dieviška prigimtis reiškia visišką pasišventimą Dievui, o tai reiškia, kad prieglobsčio į Dievą nesikreipiantys žmonės yra materialistiškos, nedieviškos prigimties. Čia, šešioliktame skyriuje, Śrī Kṛṣṇa išsamiau paaiškina sąvokas „dieviška“ ir „bedieviška prigimtis“. Skyrių sudaro dvidešimt keturi posmai, išėję iš Śrī Kṛṣṇos lūpų.
Kṛṣṇa pradeda skyrių vardindamas dieviškos prigimties savybes (1–3), o paskui pereina prie asuriškų, materialistiškų (4). Dieviška prigimtis veda į išsivadavimą, o bedieviška užneria nelaisvės pančius (5). Šiame pasaulyje yra dviejų rūšių žmonės – vieni turi dievišką, kiti – bedievišką prigimtį (6).
Kṛṣṇa vardija bedieviško būdo žmonių savybes ir apibūdina jų elgseną (7–18). Šie pagiežingi ir žiaurūs žmonės bloškiami į pragarą (19). Į pragarą veda treji vartai – geismas, pyktis ir godumas. Pastarųjų trijų ydų atsikratęs žmogus rūpinasi aukščiausia savojo „aš“ gerove ir ją pasiekia (21–22). Galiausiai Kṛṣṇa iškelia apreikštųjų šventraščių (śāstra) svarbą. Śāstra netikintieji yra pasmerkti kentėti. Taigi Kṛṣṇa pataria śāstrą studijuoti ir ja vadovautis (23–24).
Visi posmai
- Posmas 1-3Śrī Bhagavānas tarė: Bebaimiškumas, širdies tyrumas, atkaklumas taikant betarpišką įžvalgą (jñāna) skatinančius metodus, labdara, išorinių juslių valdymas, aukų atnašavimas (yajña), Vedų studijos, asketiškumas, tiesumas, smurto nenaudojimas, tiesos sakymas, pykčio neturėjimas, atsižadėjimas, vidinė ramybė, polinkio juodinti kitus nebuvimas, atjauta visoms gyvosioms būtybėms, godumo nebuvimas, jautri širdis, kuklumas, pastovumas, veržlumas, pakantumas, dvasios stiprybė, švarumas, priešiškumo ir išpūstos savimanos nebuvimas – šios savybės, o Bharatos aini, pasireiškia dieviškos prigimties žmoguje.
- Posmas 4Tuščiagarbystė, arogancija, savimana, pyktis, atžarumas ir tamsumas – visos šios savybės, Arjuna, būdingos bedieviško būdo žmogui.
- Posmas 5Gerai žinoma, kad dieviškas būdas atveria kelią į išsivadavimą, o bedieviškas užneria pančius. Tau nėra ko liūdėti, Pāṇḍu sūnau, nes turi dievišką prigimtį.
- Posmas 6O Pṛthos sūnau, šiame pasaulyje gimstančios būtybės esti dvejopos prigimties: dieviškos ir bedieviškos. Dievišką prigimtį išsamiai apibūdinau; dabar papasakosiu tau apie bedievišką.
- Posmas 7Bedieviškos prigimties žmonės neskiria, kokį veiksmą atlikti ir kokio vengti. Jiems svetimà ir švara, ir doringumas, ir teisingumas.
- Posmas 8Pasaulis, įrodinėja jie, nerealus, be pagrindo, be Dievo, atsirandąs [iš sueities] savaimingai, be to, prasidedantis vien tik iš geismo.
- Posmas 9Tokių pažiūrų besilaikantys, kiekviename priešą matantys, savyje nesusivokiantys, menko intelekto piktadariai gimsta tik tam, kad sunaikintų pasaulį.
- Posmas 10Pasidavę nepasotinamiems troškimams, pilni veidmainystės, savimanos bei arogancijos, šie nuodėmingų įžadų besilaikantys žmonės iš nesupratimo imasi veiksmo, kuriam pagrindimo ieško melaginguose mokymuose.
- Posmas 11Įkliuvę į nepakeliamų rūpesčių spąstus, jie kankinasi iki pat mirties būdami įsitikinę, kad jusliniai malonumai – tai aukščiausias tikslas.
- Posmas 12Puoselėjantys šimtus tuščių vilčių ir surakinti jų grandinėmis, perpildyti geismo bei pykčio, jie plėšosi dėl turtų, nevengdami neteisėtų būdų, kad tik patirtų juslinį malonumą.
- Posmas 13Bedieviško žmogaus galvoje nesiliauja suktis mintis: „Šiandien sugriebiau nemenką laimikį ir tuojau turėsiu viską, ko geidžia mano širdis. Ką turiu – tas mano, kas liko – taip pat bus mano.“
- Posmas 14„Aną priešą mirtinai sudorojau, galą padarysiu ir šitam. Viskas mano rankose. Tai man skirti pasaulio malonumai! Aš tobulas, galingas ir laimingas!“
- Posmas 15Apakinti neišmanymo jie mãno: „Aš turtingas ir kilmingas. Kas gali man prilygti? Yajñomis ir labdara aš susikursiu laimę.“
- Posmas 16Audringo proto supainioti, įstrigę iliuzijos tinkluose, priklausomi nuo juslinių malonumų, jie garma į baisų pragarą.
- Posmas 17Savimi patenkinti, arogantiški, apsvaigę nuo turtų, šlovės ir didybės, jie atlieka yajñą tik dėl akių, norėdami pasirodyti, ir nepaisydami apeigyno nustatytų taisyklių.
- Posmas 18Susitelkę tik į savo ego, vertinantys tik jėgą, įžūlūs, pilni geismo ir pykčio, besipiktinantys net šventųjų dorybėm, bedieviškos prigimties žmonės niekina Mane, glūdintį jų pačių ir kitų kūnuose.
- Posmas 19Aš kaskart bloškiu šiuos piktus, žiaurius, nelemtus, žemiausios padermės žmones į demoniškas rūšis suktis gimties ir mirties rate.
- Posmas 20O Kuntī sūnau, atgimę demonais, šie kvailiai tikrai Manęs nepasiekia – jie ritasi į dar žemesnę gimtį.
- Posmas 21Troškimas, pyktis ir godumas – tai treji vartai į pragarą, už kurių savojo „aš“ laukia pražūtis, todėl juos reikia apeiti iš tolo.
- Posmas 22Kas atsispiria pagundai atverti šiuos trejus tamson vedančius vartus, o Kuntī sūnau, tas padaro sau didžiausią paslaugą ir pasiekia aukščiausią tikslą.
- Posmas 23Kas atmeta šventraščių priesakus ir veikia vadovaudamasis materialiais troškimais, tas nepasiekia nei tobulumo, nei vidinio pasitenkinimo, nei aukščiausio tikslo.
- Posmas 24Todėl veiki šiame pasaulyje pirma išsiaiškinęs, kas yra veiksmas ir kaip elgtis tau nurodo apreikštieji šventraščiai. Jie yra autentiška pažinimo priemonė, kuri leis tau sužinoti, ką daryti ir ko vengti.