Trijų tikėjimo rūšių atpažinimo kelias
Skyrių sudaro dvidešimt aštuoni posmai, vieną kurių ištaria Arjuna, o kitus dvidešimt septynis – Bhagavānas Śrī Kṛṣṇa. Ankstesniame skyriuje Kṛṣṇa sakė, kad žmogus, kuris nepaiso šventraščių priesakų ir veikia savo nuožiūra, pataikaudamas savo įnoriams, nepasiekia nei tobulumo, nei vidinio pasitenkinimo, nei aukščiausio tikslo. Arjuna padarė prielaidą, kad tik nedidelė dalis žmonių yra išties susipažinę su šventraščių priesakais. Didžioji dauguma garbina dievybes tęsdami šeimos tradicijas, pagal savo socialinį statusą (āśrama), vidinius įsitikinimus ar dėl kitų priežasčių.
Viena vertus, sakė Kṛṣṇa, ši dauguma turėtų būti laikomi bedieviais, nes nesilaiko šventraščių priesakų, kita vertus, tikėjimas leidžia juos priskirti prie dievišką prigimtį turinčiųjų kategorijos. Tai ir turėdamas galvoje, Arjuna teiraujasi Kṛṣṇos apie tikėjimo rūšis (1). Atsakydamas į klausimą, Bhagavānas ima kalbėti apie tris tikėjimo rūšis, kurios atitinka anksčiau žmogaus įgytą prigimtį (2). Jis sako, kad tikėjimas gali būti atpažįstamas pagal žmogaus garbinimo objektą, askezę, maistą, yajños rūšį ir labdarą (5–22). Paskui Kṛṣṇa paaiškina trijų Brahmano žymenų (oṁ, tat, sat), atnašaujant auką (yajña), teikiant labdarą ir askezę, prasmę (23–27). Skyrių Jis užbaigia sakydamas, kad bet koks aukojimas, labdara ar askezė, jei jie atliekami be tikėjimo, neduos jokio rezultato nei šiame pasaulyje, nei po mirties (28).
Visi posmai
- Posmas 1Arjuna paklausė: O Kṛṣṇa, kaip apibūdinti tikėjimą tų, kurie, nors jį turi, garbina nepaisydami šventraščių priesakų? Ar jų tikėjimas kyla iš sattvos, rajaso ar tamaso?
- Posmas 2Śrī Bhagavānas atsakė: Įkūnytųjų būtybių tikėjimas esti trejopas: sāttviškas, rājasiškas ir tāmasiškas. Tikėjimą lemia anksčiau įgyta prigimtis. Pasiklausyk apie tai.
- Posmas 3O Bharatos aini, tikėjimą lemia žmogaus vidinė sankloda. Empirinis „aš“ iš tiesų yra tikėjimo išdava. Kitaip sakant, koks yra žmogaus tikėjimas, toks yra ir jis pats.
- Posmas 4Sāttviško būdo žmonės garbina devus, rājasiško būdo žmonės garbina yakṣus ir rakṣasus*, o tāmasiško būdo žmonės – šmėklas ir piktąsias dvasias.
- Posmas 5-6Puikybės pilni savimylos, kuriuos skatina troškimai, prisirišimai ir jėga, atlieka šiurpius asketiškus žygius, kuriems šventraščiai nepritaria. Stokodami supratimo, jie kamuoja iš elementų sudarytą kūną ir Mane, glūdintį jo viduje. Bedieviški, žinok, jų siekiai.
- Posmas 7Žmonių mėgstamas maistas taip pat yra trijų rūšių, kaip ir aukų atnašavimas, askezė bei labdara. Paklausyk, kuo jie skiriasi.
- Posmas 8Maistas, prailginantis amžių, sukeliantis entuziazmą, suteikiantis jėgų, sveikatos, laimės pojūtį ir vidinį pasitenkinimą, gardus, maistingas ir sveikas, yra malonus širdžiai žmonių, kuriuos daugiausia veikia sattva.
- Posmas 9Kartus, rūgštus, sūrus, labai aštrus, aitrus, sausas, deginantis burną, sukeliantis kančią ir širdgėlą maistas yra mėgstamas žmonių, kuriuos daugiausia veikia rajasas.
- Posmas 10Pastovėjęs [pagamintas daugiau nei prieš tris valandas], prėskas, sugedęs, paplėkęs, nešvarus ar atlikęs nuo kitų maistas yra mėgstamas žmonių, kuriuos daugiausia veikia tamasas.
- Posmas 11Yajña, kai ji atliekama laikantis šventraščių priesakų, negeidžiant materialios naudos, vien į ją sutelktu protu, iš pareigos suvokimo, yra sāttviška.
- Posmas 12Bet yajña, atliekama viliantis vaisių ir trokštant pasirodyti, žinok, o geriausias iš Bharatų, yra rājasiška.
- Posmas 13Yajña, kuri atliekama nepaisant šventraščių priesakų, kurios metu nedalinamas maistas, nerečituojamos mantros, neteikiamos dovanos išminčiams, kuri atliekama be tikėjimo, sakoma, yra tāmasiška.
- Posmas 14Devų, brāhmaṇų, mokytojų ir nušvitusiųjų garbinimas, dvasios tyrumas, paprastumas, susilaikymas, smurto nenaudojimas, sakoma, yra kūniška askezė.
- Posmas 15Neužgaulus, teisingas, malonus ir naudingas žodis, taip pat nuolatinis Vedų studijavimas bei rečitavimas, sakoma, yra kalbos askezė.
- Posmas 16Proto ramybė, santūrumas, tyli kontempliacija, savitramda ir sąmonės grynumas – visa tai yra proto askezė.
- Posmas 17Ši trejopa [kūno, kalbos ir proto] askezė, atliekama su giliausiu tikėjimu, tvirtumu, negeidžiant materialios naudos sau, sakoma, yra sāttviška.
- Posmas 18Askezė, kurios vienintelis tikslas – savęs išaukštinimas, šlovė ir garbstymas, kuri atliekama norint pasipuikuoti, netvari, trumpalaikė, šiame pasaulyje laikoma rājasiška.
- Posmas 19Askezė, atliekama iš kvailos užgaidos, kankinant save ar siekiant sunaikinti kitus, sakoma, yra tāmasiška.
- Posmas 20Labdara, teikiama iš pareigos, nieko už tai nesitikint, tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir vertam žmogui, laikoma sāttviška.
- Posmas 21O labdara, teikiama iš išskaičiavimo, tikintis atpildo ar nenoromis, yra rājasiška.
- Posmas 22Labdara, teikiama netinkamoje vietoje, netinkamu metu, netinkamam žmogui, nepagarbiai, su panieka, sakoma, yra tāmasiška.
- Posmas 23Žodžiai oṁ, tat ir sat vadinami trejopu Brahmano, Absoliučios Tiesos, žyminiu. Iš šių trijų žodžių senų senovėje radosi brāhmaṇai, Vedos ir aukojimai.
- Posmas 24Todėl Vedų sekėjai pradeda šventraščių nustatytą aukojimą ir labdaros ar askezės aktą rečituodami šventąjį garsmenį oṁ.
- Posmas 25Siekiantieji išsivadavimo atnašauja auką, atlieka askezės ar labdaros aktą be minties apie atlygį, tardami žodį tat.
- Posmas 26Žodis sat žymi Absoliutą ir Absoliuto garbintojus. Dar jis tariamas atliekant palankų veiksmą, o Arjuna.
- Posmas 27Pastovumas, atnašaujant aukas, užsiimant asketizmu ir labdarybe, taip pat vadinamas sat. Kiekvienas veiksmas dėl Absoliuto yra sat.
- Posmas 28O Pṛthos sūnau, kad ir kokią auką žmogus atnašautų aukuro ugnyje, kad ir kokią labdarą teiktų, kad ir kokiõs askezės ar palankaus veiksmo imtųsi, jei tai daro be tikėjimo, visi jo veiksmai yra asat, bergždi, nes nieko neduoda nei čia, nei po mirties.