Išsivadavimo kelias

Antrame, trečiame, ketvirtame ir penktame skyriuose Bhagavānas Śrī Kṛṣṇa kalbėjo apie karma-yogą (nesavanaudiško veiksmo kelią) priešpriešindamas jį sāṅkhya-yogai (analitinio pažinimo keliui). Pirmuose dviejuose šešto skyriaus posmuose Śrī Kṛṣṇa sakė, kad tas, kuris vykdo skirtąsias pareigas be prisirišimo prie jų rezultatų, yra ir sannyāsinas (jñāna-yogas), ir jogas (karma-yogas). Jis dar kartą patvirtino, kad sannyāsa (jñāna-yoga) yra tas pats, kas joga (karma-yoga). Vis dėlto Arjunai iki galo nebuvo aiški sannyāsos reikšmė. Neatsitiktinai šio skyriaus pradžioje Arjuna klausia Kṛṣṇos apie pamatinį sannyāsos principą. Į šį klausimą Kṛṣṇa atsako aštuonioliktame skyriuje, kuriame apibendrina visas tris jogos rūšis.

Šiame skyriuje yra septyniasdešimt aštuoni posmai. Du iš jų išėjo iš Arjunos, penki – iš Sañjayos, septyniasdešimt vienas – iš Kṛṣṇos lūpų. Kṛṣṇa sako, kad žmogus turėtų neapleisti savo pareigų ir vykdyti jas be užslėptų motyvų. Jis nesiūlo visiškai atsisakyti veiksmo. Yajña, lãbdara ir askezè turėtų užsiimti kiekvienas iš mūsų. Tikras atsižadėjimas reiškia veiksmo rezultatų atsisakymą. Veiksmas sukuria trijų rūšių rezultatus, bet jie tenka tik tiems, kurie prie tų rezultatų yra prisirišę (2–12).

Toliau Kṛṣṇa apibūdina penkias priežastis, sudarančias bet kurio veiksmo pagrindą (13–15). Jis paaiškina, kad tas, kuris laiko save vienintele veiksmo priežastimi, neatsižvelgdamas į kitus keturis veiksnius, – stokoja tikro įžvalgumo, bet tas, kuris nesijaučia esąs veiksmo vykdytojas, lieka nepaliestas veiksmų, kuriuos atlieka (16–17).

Kṛṣṇa toliau kalba apie tris žinių, veiksmo ir veiksmo vykdytojų rūšis (19–28). Jis išskiria tris intelekto bei ryžto formas (30–35) ir nusako tris laimės rūšis (37–39). Paskui Kṛṣṇa aptaria pareigas, tenkančias pagal varṇāśrama-dharmos principus gyvenančios visuomenės nariams – brāhmaṇams, kṣatriyams, vaiśyams ir śūdrams (41–44). Jis ragina žmogų vykdyti skirtąsias pareigas, kurios leis jam pasiekti tobulumą. Jokiu būdu nederėtų atmesti savų ir imtis svetimų pareigų. Veiksmas visada turi trūkumų. Todėl svarbu veikti be prisirišimo, taip žmogus pasieks tobulumą (45–49). Šis Kṛṣṇos paaiškinimas labai gerai atskleidžia veiksmo kelio esmę.

Tolesnius šešis posmus Kṛṣṇa skiria jñānos keliui apibūdinti (50–55). Vėliau Jis dar kartą rekomenduoja karma-yogą, kviesdamas veikti atsidavimo Dievui dvasia ir visa širdimi ieškoti Jo prieglobsčio (57). Kṛṣṇa perspėja Arjuną, kad, dėl užsisklendimo ego apleidęs pareigą, jis patirs nesėkmę ir galiausiai vis tiek bus priverstas veikti taip, kaip jam diktuos jo įgytoji prigimtis. Todėl Kṛṣṇa siūlo Arjunai kreiptis prieglobsčio į visagalį Dievą ir vykdyti savo pareigą. Jis užbaigia Savo pamokymus ir pataria Arjunai pirma juos apmąstyti ir savarankiškai priimti sprendimą (58–63).

Arjuna tyli, neatitraukdamas nuo Śrī Kṛṣṇos atsidavimo kupino žvilgsnio, ir Śrī Kṛṣṇa iš gailesčio taria Savo draugui bei sekėjui galutinį žodį. Jis vėl ragina Arjuną tapti Jam atsidavusiu bhaktu ir visiškai Juo pasitikėti (65–66). Šiuose dviejuose posmuose glūdi visa „Bhagavad Gītos“ esmė.

Kitame posme Śrī Kṛṣṇa apibūdina žmones, nepasiruošusius išgirsi jų dialogo (67). Paskui Jis kalba apie „Gītos“ mokymo ir studijų naudą (68–71) ir galiausiai klausia Arjunos, ar jis gerai supratęs Jo mokymo esmę (72). Jei ne, Śrī Kṛṣṇa sako esantis pasirengęs paaiškinti dar išsamiau. Arjuna atsako, kad suprato Kṛṣṇos žodžius, ir čia jųdviejų dialogas pasibaigia (73).

Savo pasakojimą Dhṛtarāṣṭrai Sañjaya užbaigia išreikšdamas nuostabą ir džiaugsmą, patirtus klausantis šio nepaprasto dialogo ir regint pribloškiantį Śrī Kṛṣṇos kosminį pavidalą. Jis tvirtina, kad ten, kur yra Kṛṣṇa ir Arjuna, neabejotinai bus klestėjimas, pergalė ir dorovė (74–78).

Visi posmai

  1. Posmas 1Arjuna tarė: O tvirtaranki, juslių valdove, Keśio nugalėtojau, noriu žinoti, kas iš tikrųjų yra atsižadėjimas (sannyāsa) ir kas yra paprastas atsisakymas (tyāga). Kuo jie skiriasi?
  2. Posmas 2Śrī Bhagavānas tarė: Nušvitę išminčiai pasekmingų veiksmų nutraukimą pripažįsta sannyāsa, o veiksmo vaisių atsisakymą – tyāga.
  3. Posmas 3Vieni mąstytojai [iš sāṅkhyos mokyklos] tvirtina, kad atmesti reikia bet kokį veiksmą, nes veiksmas pats savaime yra blogis, kiti [priklausantys mīmāṁsos mokyklai] įrodinėja, kad aukų atnašavimo, labdaros ir askezės jokiu būdu atsisakyti nereikia.
  4. Posmas 4O geriausias iš Bharatos dinastijos, išgirski Mano galutinę nuomonę apie tyāgą. O tigre tarp žmonių, tyāga, sakoma, yra trijų rūšių [7–9 posmai].
  5. Posmas 5Aukų atnašavimo, labdaros ir askezės veiksmų negalima atsisakyti. Jų imtis būtina, nes aukų atnašavimas, labdara ir askezė nuskaidrina net išmintinguosius.
  6. Posmas 6Vis dėlto, o Pārtha, net ir šiuos [tris] veiksmus reikėtų atlikti be prisirišimo [prie veikiančiojo savimonės] ar veiksmo vaisių troškimo. Tai Mano galutinė ir aukščiausia nuomonė.
  7. Posmas 7Tačiau skirtõsios pareigõs atsižadėti nederėtų. Jos atsisakymas iš nesupratimo, sakoma, yra tāmasiškas veiksmas.
  8. Posmas 8Jei žmogus atsisako pareigos iš baimės patirti kūniškus nepatogumus, laikydamas pareigą kančia, jo atsižadėjimas yra rājasiškos prigimties ir naudos tikrai neduos.
  9. Posmas 9O Arjuna, kai skirtasis veiksmas atliekamas išimtinai iš pareigos jausmo, atmetus bet kokį prisirišimą [prie veikiančiojo savimonės] ir netrokštant veiksmo vaisių, tokia tyāga laikoma sāttviška.
  10. Posmas 10Sattvos nušviestas, sutelkto intelekto tyāginas (atsiskyrėlis), kurio abejonės nukirstos, nei bodisi nemalonaus veiksmo, nei prisiriša prie malonaus.
  11. Posmas 11Įkūnytoji būtybė negali visiškai nustoti veikusi, tačiau kas atsižada veiksmo vaisių, tas, sakoma, yra tikras tyāginas.
  12. Posmas 12Neatsižadėjusiems po mirties veiksmas lemia trejopus vaisius: nepageidaujamus, trokštamus ir mišrius, bet atsižadėjusiam jų ragauti netenka.
  13. Posmas 13O tvirtaranki, nurodysiu tau penkias priežastis, kurios būtinos bet kuriam veiksmui įvykti. Jos aprašytos vedāntos raštuose, paaiškinančiuose, kaip nutraukti karmą.
  14. Posmas 14[Penkios veiksmo priežastys – tai:] veiksmo vieta [kūnas], veikiantysis [su kūnu besitapatinanti būtybė], juslės, įvairios pastangos ir penktoji priežastis – daiva [lemtis arba Paramātmano vadovavimas].
  15. Posmas 15Kad ir kokį veiksmą, teisingą ar neteisingą, žmogus atlieka kūnu, kalba ar mintimi, veiksmas turi šias penkias priežastis.
  16. Posmas 16O kas vis dėlto, apie jas nenutuokdamas, tik save laiko veikiančiuoju, tas yra neišmanėlis, nes jo intelektas ribotas.
  17. Posmas 17Kas nelaiko savęs veikiančiuoju, kieno intelektas nepaveiktas [prisirišimų], tas, net žudydamas visus šiuos žmones, išties jų nežudo ir jo neapraizgo veiksmo pasekmių pančiai.
  18. Posmas 18Žinios, pažinimo objektas ir subjektas kartu pagimdo trejopą postūmį atlikti veiksmą. Veiksmo priemonė, veiksmo objektas ir subjektas, arba veiksmo vykdytojas, yra trys sudėtinės veiksmo dalys.
  19. Posmas 19Guṇų teoriją dėstantys sānkhyos tekstai išskiria tris su skirtingomis guṇomis susijusias žinių, veiksmo ir veiksmo vykdytojų rūšis. Pasiklausyk ir apie jas bei joms būdingus ypatumus.
  20. Posmas 20Žinios, kurios leidžia įvairiose gyvybės rūšyse matyti vieną amžiną ir nedalomą tikrovę, žinok, yra sāttviškos.
  21. Posmas 21Bet dualistinės žinios, pripažįstančios gyvųjų būtybių, glūdinčių įvairiose gyvybės formose, daugį, žinok, yra rājasiškos.
  22. Posmas 22Tos žinios, kurios visą dėmesį skiria vienam vieninteliam objektui ar veiksmui, tarsi be jų nebūtų nieko daugiau, iracionalios, lėkštos, neatspindinčios svarbiausios tiesos, sakoma, yra tāmasiškos.
  23. Posmas 23Veiksmas, atliekamas pagal šventraščių priesakus, be prisirišimo, be aistros ar neapykantos, nesitaikant į jo vaisius, vadinamas sattvišku.
  24. Posmas 24Bet veiksmas, reikalaujantis didžiulių pastangų, atliekamas iš egocentrinių paskatų, siekiant malonumo, vadinamas rājasišku.
  25. Posmas 25Veiksmas, atliekamas iš nesupratingumo, negalvojant apie pasekmes, apie tai, kokią žalą ir skausmą jis gali sukelti kitiems ir sau pačiam, neįvertinus savo galimybių, vadinamas tāmasišku.
  26. Posmas 26Kas veikia neprisirišdamas prie veiksmo ir jo vaisių, neturėdamas egocentrinių motyvų, kas pasižymi vidine tvirtybe ir užsidegimu, išlieka nesujaudinamas sėkmės ir nesėkmės akivaizdoje, tas, sakoma, yra apimtas sattvos.
  27. Posmas 27Kas prisirišęs prie darbo, kas trokšta veiksmo vaisių, alksta juslių objektų, yra iš prigimties linkęs į smurtą, nešvarus, pasiduoda džiaugsmui ir skausmui, tas, sakoma, apimtas rajaso.
  28. Posmas 28Kas netinkamai elgiasi, yra neišauklėtas, arogantiškas, suktas, nesiskaitantis su kitais, tingus, visad paniuręs, lėtas veikti, tas, sakoma, yra apimtas tamaso.
  29. Posmas 29O Dhanañjaya, dabar paklausyk, kaip pagal tris materijos guṇas skiriasi intelektas ir ryžtas. Išsamiai aptarsiu tris jų rūšis vieną po kitos.
  30. Posmas 30O Arjuna, intelektas, kuris įžvelgia skirtumą tarp veiksmo ir atsižadėjimo kelių, kuris supranta, ką daryti ir ko vengti, kas lemia baimę ir bebaimiškumą, nelaisvę ir išsivadavimą, yra sāttviškas.
  31. Posmas 31O Arjuna, intelektas, kuris neleidžia aiškiai suvokti, kas yra teisinga (dharma) ir kas neteisinga (adharma), kas darytina ir kas daryti uždrausta, yra rājasiškas.
  32. Posmas 32Intelektas, apimtas neišmanymo, neteisingumą laikantis teisingumu, visus dalykus suvokiantis priešingai, nei yra iš tikrųjų, laikomas tāmasišku, o Arjuna.
  33. Posmas 33Nepajudinamas ryžtas, kuriuo žmogus per minties sutelktumą palaiko proto, gyvybinės jėgos ir juslių veiklą, o Arjuna, yra sāttviškas.
  34. Posmas 34Bet ryžtas, sutelktas į pareigą (dharma), žemiškus malonumus ir turtus, atliekamas su stipriu prisirišimu ir veiksmo vaisių troškimu, o Pṛthos sūnau Arjuna, yra rājasiškas.
  35. Posmas 35Ryžtas, kuris nepadeda supratimo stokojančiam žmogui įveikti miego, baimės, sielvarto, slogių minčių ir puikybės, o Pārtha, yra tāmasiškas.
  36. Posmas 36-37Dabar, o geriausias iš Bharatų, papasakosiu tau apie tris laimės rūšis. Ta laimė, kurią žmogus patiria pagal taisykles vykdydamas [dharmą], kuri suteikia džiaugsmą ir nutraukia kančią, kuri iš pradžių būna karti kaip nuodai, bet ilgainiui virsta nektaru ir kuri gimsta iš ramaus, į savąjį „aš“ sutelkto intelekto, sakoma, yra sāttviška.
  37. Posmas 38Laimė, kuri atsiranda dėl juslių ir jų objektų sąlyčio, kuri yra tarytum nektaras pradžioje, bet ilgainiui virsta nuodais, sakoma, yra rājasiška.
  38. Posmas 39Ta laimė, kuri aptemdo savąjį „aš“ tiek pradžioje, tiek pabaigoje, kurią sukelia miegas, tingumas ir nedėmesingumas, vadinama tāmasiška.
  39. Posmas 40Nėra tokios būtybės ar fenomenalaus objekto nei Žemėje, nei dangaus sferoje ar net tarp devų, kurių neveiktų šios trys materijos pagimdytos guṇos.
  40. Posmas 41O priešų trempėjau, brāhmaṇams, kṣatriyams, vaiśyams ir śūdrams skirtos pareigos atitinka jų anksčiau įgytą prigimtį.
  41. Posmas 42Proto pažabojimas, išorinių juslių suvaldymas, asketiškumo, švaros, kantrumo, paprastumo, žinių, savivokties ir tvirto tikėjimo šventraščiais puoselėjimas – tai brāhmaṇų pareigos, kylančios iš jų įgytosios prigimties.
  42. Posmas 43Didvyriškumas, drąsa, atkaklumas, sumanumas, pasiryžimas kovoti iki galo, dosnumas ir lyderystė – tai kṣatriyų pareigos, kylančios iš įgytosios prigimties.
  43. Posmas 44Ūkininkavimas, rūpinimasis karvėmis ir prekyba – tai vaiśyų pareigos, kylančios iš įgytosios prigimties, o śūdrams pagal įgytąją prigimtį skirta tarnauti kitiems.
  44. Posmas 45Uoliai vykdydamas jam skirtas pareigas, žmogus pasiekia tobulumą. Paklausyk apie tai, kaip ištikimybė savo pareigai atveda į tobulumą.
  45. Posmas 46Tobulumą žmogus pasiekia darydamas tai, ką jam liepia pareiga, ir taip garbindamas Dievą, kuris duoda pradžią visų būtybių veiksmams ir kuris persmelkia visą kosminį pasaulį.
  46. Posmas 47Geriau vykdyti savo pareigą su trūkumais nei svetimą gerai. Vykdydamas skirtą pareigą, kuri atitinka jo įgytąją prigimtį, žmogus neužsitraukia nuodėmės.
  47. Posmas 48O Kuntī sūnau, iš prigimties kylančios pareigõs atsisakyti nevalia net vykdant ją su trūkumais, nes juk nėra veiksmo be trūkumų, kaip nėra ugnies be dūmų.
  48. Posmas 49Kieno intelektas prie nieko neprisirišęs, o protas suvaldytas, kas netrokšta juslinių malonumų, tas [veiksmo vaisių] atsižadėjimu pasiekia aukščiausią laisvę – laisvę nuo pasekmes sukuriančio veiksmo.
  49. Posmas 50Glaustai papasakosiu tau, o Kuntī sūnau, kaip, pasiekęs tobulumą, išsilaisvinęs iš pasekmingo veiksmo, žmogus patiria aukščiausią išmintį įkūnijantį Brahmaną.
  50. Posmas 51-53Kas turi gryną intelektą, tvirtai valdo protą, yra atsižadėjęs juslių objektų, tokių kaip ausiai malonus garsas, visiškai atsikratęs prisirišimo ir neapykantos, kas gyvena nuošalioje vietoje, saikingai valgo, valdo kūną, kalbą ir protą, yra visiškai pasišventęs meditacijai [į Bhagavāną], visiškai beaistris, įveikęs egocentrizmą, gaivališką jėgą turinčius materialius troškimus, aroganciją, norą patirti juslinius malonumus, pyktį, norą kaupti turtą, savininkiškumo jausmą, kas ramus širdyje, tas pelno teisę suvokti Brahmaną.
  51. Posmas 54Suvokęs Brahmaną ir patyręs vidinę ramybę, žmogus dėl nieko nesielvartauja ir nieko netrokšta. Vienodas visoms būtybėms, jis pasiekia aukščiausią atsidavimą Man.
  52. Posmas 55Aukščiausias atsidavimas leidžia žmogui patirti visą tiesą apie Mane, suvokti neišmatuojamą Mano didybę ir Mano pamatinę prigimtį, o taip Mane pažinęs, jis įžengia į Mane [pasiekia sāyujyos išsivadavimą*].
  53. Posmas 56Nors nuolat veikia, toks žmogus, Manyje radęs prieglobstį, Mano malone pasiekia amžiną ir nekintamą būvį.
  54. Posmas 57Mintyse skirdamas visus savo veiksmus Man, Mane laikydamas aukščiausiu tikslu ir pasitelkdamas aiškaus [neblaškomai į Mane sutelkto] intelekto jogą, visada išlik mintimis pasinėręs į Mane.
  55. Posmas 58Mintis sutelkęs į Mane, Mano malone tu įveiksi visas kliūtis. Bet, jei tavo ego neleis tau Manęs paklausyti – pražūsi.
  56. Posmas 59Užsisklendęs savajame ego, tu svarstai sudėti ginklus, bet šis tavo apsisprendimas nieko vertas, nes prigimtis vis tiek privers tave kovoti.
  57. Posmas 60O Kuntī sūnau, tu vis tiek, prieš savo paties valią, padarysi tai, ko dabar iš nesupratimo daryti nenori, nes esi supančiotas savo veiksmų, kuriuos tau yra nulėmusi tavoji prigimtis.
  58. Posmas 61O Arjuna, aukščiausiasis imanentinis „Aš“ (īśvara) glūdi visų būtybių širdyse ir, pasitelkęs Savo išorinę galią, verčia jas judėti [kūrimo, tvermės ir naikinimo ratu], tarsi jos riedėtų kūno mašinoje.
  59. Posmas 62Vien Jame iš visos širdies ieškok prieglobsčio, o Arjuna. Jo malone pasieksi aukščiausią ramybę ir amžiną buveinę.
  60. Posmas 63Taigi, paskelbiau tau žinias, slaptesnes už pačią paslaptį. Gerai jas apmąstyk ir elkis, kaip išmanai.
  61. Posmas 64Dar kartą išgirsk Mano aukščiausią priesaką, visų paslapčių paslaptį. Atskleisiu ją tavo labui, nes esi Man ypač brangus.
  62. Posmas 65Sutelk protą į Mane, tapk Mano bhaktu, garbink Mane ir lenkis Man. Taip tu pasieksi Mane. Nuoširdžiai tai tau pažadu, nes esi Man brangus.
  63. Posmas 66Atsisakyk visų įprastinių pareigų [nukirsdamas prisirišimo prie jų saitus] ir ieškok prieglobsčio Manyje, nesidairydamas jo niekur kitur. Aš išlaisvinsiu tave iš visų nuodėmių, tik nesisielok.
  64. Posmas 67Šių slaptingų žinių nieku gyvu neturėtum atskleisti žmogui, nepasirengusiam dvasinei praktikai, tam, kurio širdy nėra bhakti, tam, kuris neturi nuoširdaus noro pažinti, ir tam, kuris yra priešiškas Man.
  65. Posmas 68Šios visų slapčiausios išminties persakymas Mano bhaktams – didžiausio atsidavimo išraiška, ir kas su Mano bhaktais dalinasi šia išmintimi, tas ateina tiesiai pas Mane. Dėl to nėra abejonės.
  66. Posmas 69Be to, niekas tarp žmonių neprilygs jam ir jo meilės tarnystei Man, ir nebus Man šioje Žemėje brangesnio už jį.
  67. Posmas 70Todėl, mano nuomone, tas, kuris gilinsis į šį šventą mūsų pokalbį, garbins Mane sudėdamas išminties auką.
  68. Posmas 71Žmogus, kuris tiesiog klausosi [šio mokymo] su tikėjimu, neieškodamas priekabių, taip pat pelno išvadavimą ir pasiekia skaisčiausias doringųjų planetas.
  69. Posmas 72Ar įdėmiai išklausei Mano žodį, o Pārtha? Ar neišmanymo pagimdytos iliuzijos išsisklaidė, Arjuna?
  70. Posmas 73Arjuna tarė: O Acyuta (neklystantysis), Tavo malone mano iliuzijos išsisklaidė. Man sugrįžo atmintis [apie mano tikrąją prigimtį], mano abejonės [dėl adharmos] išnyko ir Aš pasirengęs kautis. Darysiu, kaip sakai.
  71. Posmas 74Sañjaya tarė: Tokį girdėjau pokalbį tarp Śrī Kṛṣṇos, aukščiausiojo „Aš“, ir Arjunos, iškiliausiojo tarp žmonių, – nepaprastą ir jaudinantį.
  72. Posmas 75Śrī Vyāsos malone išgirdau šią visų slaptingiausią jogos išmintį tiesiogiai iš Paties jogos meistro Śrī Kṛṣṇos lūpų.
  73. Posmas 76O karaliau, kaskart prisiminus šį nuostabų ir šventą Śrī Kṛṣṇos ir Arjunos pokalbį, mane vėl ir vėl užlieja džiaugsmo banga.
  74. Posmas 77Be to, o karaliau, kiekvieną kartą prisiminus nepaprastą Śrī Hari pavidalą, mane apima nuostaba ir neslūgstantis džiaugsmas.
  75. Posmas 78Ten, kur yra jogos meistras Śrī Kṛṣṇa ir nepralenkiamas lankininkas Arjuna, ten būtinai bus turtai, pergalė, gerovė ir politinė išmintis. Šventai tuo tikiu.

Klausimai

Populiariausi šio skyriaus klausimai