Transcendentinių žinių kelias

Arjuna nenorėjo kautis, nes manė, kad žudydamas užsitrauks nuodėmę, bet iš tikrųjų jam rūpėjo išsivadavimas. Ankstesnius Kṛṣṇos pamokymus Arjuna suprato kaip raginimą siekti žinių atsižadant veiksmo. Taigi, trečiojo skyriaus pradžioje Arjuna klausė Śrī Kṛṣṇos: „Kodėl stumi mane į šį siaubingą mūšį, Keśava!?“ Atsakydamas į klausimą, Kṛṣṇa ima kalbėti apie nesavanaudišką veiksmą ir pabrėžia jo svarbą. Vėliau tame pačiame skyriuje Arjuna teiraujasi, kas verčia žmogų nusidėti, ir Kṛṣṇa atsako, kad nuodėmės šaknys – materialūs troškimai. Tęsdamas šio klausimo aptarimą, ketvirtame skyriuje Kṛṣṇa toliau kalba apie niṣkāma-karma-yogą, nesavanaudiško veiksmo kelią, kuris išvaduoja žmogų iš materijos nelaisvės. Pasirodo, kad trečiame skyriuje aiškinti karma-yogos Kṛṣṇa nebaigė, nes Jo aiškinimą nutraukė Arjunos klausimas. Apie tai byloja įvardis imam („šią“) pirmame šio skyriaus posme, kuriuo Kṛṣṇa turi omeny ankstesniame skyriuje aptartą jogą.

Ketvirtą skyrių sudaro keturiasdešimt du posmai, vieną iš kurių ištaria Arjuna, o likusius – Śrī Kṛṣṇa. Trečiame skyriuje Kṛṣṇa kalbėjo apie tai, kad žmogus turi imtis veiksmo, o šiame, ketvirtame, skyriuje Jis paaiškina, koks tas veiksmas turėtų būti. Pačioje skyriaus pradžioje Kṛṣṇa sako, kad, nors žinios apie nesavanaudišką veiksmą (niṣkāma-karma-yoga) beprãdės, laikui bėgant jos buvo prarastos, nes žmonija pristigo patyrusių mokytojų, ir paaiškina, kaip šis mokymas nuo senų senovės buvo perduodamas iš kartos į kartą (1–3).

Paskui Kṛṣṇa atveria žinias apie Save ir pažymi, kad nėra supančiotas veiksmo (5–15). „Atskleisiu tau veiksmo paslaptį, kurią žinodamas, nusimesi veiklos pančius,“ – sako Jis, turėdamas omenyje išsivadavimą iš gimties ir mirties rato (16). Toliau Kṛṣṇa išsamiai apibūdina tinkamą veiksmą pasitelkus išmintį ir kalba apie tai, kaip veiksmą paversti aukojimu Aukščiausiajam, atsisakant veiksmo vaisių siekio (17–32). Kṛṣṇa sako Arjunai, kad karma-yoga yra kelias į išmintį: „O priešų triuškintojau, bet išminties auka aukščiau už išorinių daiktų auką, nes juk bet kurį veiksmą, o Pārtha, vainikuoja supratimas“(33).

Po šių žodžių Kṛṣṇa iškelia tiesą pažinusio mokytojo svarbą. Jis moko Arjuną, kaip semtis išminties iš tokio mokytojo, ir ragina: tad viddhi („įsisąmonink šią išmintį“) (34). Kṛṣṇa reziumuoja pokalbį, sakydamas: „Nėra šiame pasaulyje nieko, kas nuskaidrintų labiau už išmintį. Kas pasiekė tobulumą per niṣkāma-karma-yogos praktiką, tam ši išmintis savo laiku atsiveria savaime“ (38). Skyrių Jis užbaigia dar pakartotinai ragindamas Arjuną atlikti pareigą ir stoti į kovą (42). Kitaip sakant, kaip savivokos metodas čia rekomenduojama karma-yoga, atverianti kelią į transcendentinį pažinimą.

Visi posmai

  1. Posmas 1Śrī Bhagavānas tarė: Aš išdėsčiau šią amžiną jogą Saulės dievui Vivasvānui, Vivasvānas persakė ją Manu, o Manu – karaliui Ikṣvāku.
  2. Posmas 2Būtent taip, per šventąją tradiciją, šią išminties jogą patyrė išminčiai tarp karalių, bet ilgainiui pasaulis ją prarado, priešų triuškintojau.
  3. Posmas 3Šiandien tą pačią senovės jogą išdėsčiau tau, nes esi Mano bhaktas ir draugas. Išties, ji yra visų paslapčių paslaptis.
  4. Posmas 4Arjuna paklausė: Bet Vivasvānas gyveno daug anksčiau, nei gimei Tu. Kaip suprasti, kad praeityje mokei Jį šios jogos?
  5. Posmas 5Śrī Bhagavānas atsakė: O Arjuna, tu ir Aš gimėme daugybę kartų. Aš atmenu visus gimimus, o tu – ne, priešų triuškintojau.
  6. Posmas 6Nors esu negimstantis ir Mano transcendentinis kūnas nekintamas, nors Aš – nepriklausomas visų būtybių valdovas, vis tik savo vidine galia (ātma-māyā) apsireiškiu [šiame pasaulyje], bet ir apsireiškęs išlaikau Savo pirmapradę formą bei prigimtį.
  7. Posmas 7O Bhārata, kaskart, kai sunyksta teisingumas (dharma) ir galvą kelia adharma, Aš apsireiškiu Pats.
  8. Posmas 8Aš apsireiškiu kiekvieną yugą**, kad apginčiau doringuosius, išnaikinčiau nedorėlius ir įtvirtinčiau dharmą.
  9. Posmas 9O Arjuna, kas iš tiesų suvokė Mano gimties ir žygių transcendentiškumą, tas, palikęs kūną, daugiau nebegimsta. Jis pasiekia Mane.
  10. Posmas 10Visiškai atsikratę prisirišimų, baimės ir pykčio, panardinę protą į Mane ir atradę prieglobstį Manyje, apsivalę per žinias ir savitramdą, daugel žmonių pasiekė Mane praeityje.
  11. Posmas 11Aš atliepiu visiems, kurie siekia prieglobsčio Manyje, pagal gelminę jų atsidavimo esmę, nes visi žmonės [nepaisant jų santykio su Manimi], kad ir kaip žiūrėtum, seka mano keliu, o Pṛthos sūnau.
  12. Posmas 12Geidžiantieji veiksmo vaisių garbina devus, nes žmonių pasaulyje iš veiksmo plaukianti sėkmė ateiti netrunka.
  13. Posmas 13Tai Aš sukūriau visuomenėje keturias klases (varṇa*), atitinkančias guṇų nulemtas savybes ir veikseną, bet žinok – nors esu šios sąrangos sumanytojas, Aš, praamžis, į veiksmą neįsitraukiu [nes egzistuoju virš guṇų ir esu nekintamas].
  14. Posmas 14Veiksmas Manęs nepančioja, nes Aš negeidžiu jo vaisių. Nepančioja veiksmas ir žmogaus, kuris tai žino.
  15. Posmas 15Tai žinodami, senovėje veiksmo nesikratė net siekusieji išsivadavimo. Todėl atlik veiksmą ir tu, kaip kitados tai darė sentėviai.
  16. Posmas 16Kas yra veiksmas, o kas – neveikimas, dėl to suglumę net išmintingieji. Atskleisiu tau veiksmo paslaptį, kurią žinodamas, sutraukysi veiklos pančius.
  17. Posmas 17Žmogus turi žinoti, kas yra skirtas veiksmas, kas yra uždraustas veiksmas ir kas yra neveikimas, nes vidinius veiksmo dėsnius perprasti labai sunku.
  18. Posmas 18Kas regi neveikimą veikime ir veikimą neveikime, tas yra išminčius tarp žmonių. Jis jau pasiekė tvarų proto nedrumsčiamumą ir nesikrato jokio veiksmo.
  19. Posmas 19Kas atlieka veiksmą ne dėl malonumo, kieno veiksmai sudega žinojimo ugny, tą išmintingieji vadina įžvalgiu.
  20. Posmas 20Atsikratęs prisirišimo prie veiksmo ir jo vaisių, visada patenkintas ir nepriklausomas nuo kitų – toks žmogus ničnieko nedaro, nors yra visa galva pasinėręs į veiklą.
  21. Posmas 21Nesaistomas troškimo [patirti malonumą], sutramdęs mintis ir kūną, be noro savintis [visus malonumą teikiančius objektus], jis veikia ne daugiau, nei reikia kūnui, ir todėl neužsitraukia nuodėmės.
  22. Posmas 22Patenkintas viskuo, ką jam siunčia apvaizda, peržengęs dualizmą, nepavydus ir santūrus sėkmės ir nesėkmės akivaizdoje, net veikdamas jis neužsineria pančių.
  23. Posmas 23Kas yra laisvas nuo prisirišimų ir nesitapatina su kūnu, kas turi aiškų savojo „aš“ suvokimą, kas veiksmą aukoja Yajñai [t. y. garbina aukščiausiąjį imanentinį „Aš“, Parameśvarą], to veiksmai nepalieka pėdsako.
  24. Posmas 24Apeiginis samtis – tai Brahmanas; atnaša – tai Brahmanas; aukuro ugnis – tai Brahmanas; aukojimą atliekantis šventikas – tai Brahmanas; atnašavimas – tai Brahmanas. Brahmaną ir tik Brahmaną pasiekia tas, kurio sąmonė sutelkta į aukos aktą, savo esme taip pat Brahmaną.
  25. Posmas 25Vieni, karma-yogai, atlieka įgudimo reikalaujantį garbinimą – aukojimo apeigas devams. Kiti [jñāna-yogai] atnašauja savąjį „aš“ (yajña) Brahmano ugnyje su apeigine ištarme praṇava*(yajña) lūpose.
  26. Posmas 26Treti aukoja jusles, tokias kaip klausa, savitramdos ugnyje. Ketvirti — patyrimo objektus, tokius kaip garsas, juslių ugnyje.
  27. Posmas 27Penkti aukoja juslių veikmes ir gyvybines sroves savitramdos jogos ugnyje, įplieskę ją išmintimi.
  28. Posmas 28Vieni atlieka yajñą aukodami daiktus labdarai, antri – tramdydami kūną, treti – klasikine jñāna-yoga, ketvirti – puoselėdami išmintį Vedų studijomis. Visų šių kelių ištikimi sekėjai laikosi griežtų įžadų.
  29. Posmas 29Kiti, kurie siekia suvaldyti gyvybinę jėgą (praktikuojantys prāṇāyāmą*), sulaikę kylančią ir besileidžiančią gyvybines sroves, kylančią srovę atnašauja besileidžiančiai, o besileidžiančią – kylančiai.
  30. Posmas 30-31aDar kiti, ribojantys maistą, atnašauja savo juslių veikmes gyvybinėms srovėms [įveiklinančioms jusles]. Išties, kas žino yajños paslaptį ir yajñą atlieka, per ją apsivalydami nuo peiktinų veiksmų, kas ragauja ambrozinius yajños likučius, tas pasiekia amžinąjį Brahmaną, Aukščiausiąjį Absoliutą.
  31. Posmas 31bO geriausias iš Kuru, kas yajños neatlieka, tas nepasieks net šio menkų malonumų pasaulio – kaipgi jis pelnys kitą, dangiškąjį rojaus džiaugsmų, pasaulį.
  32. Posmas 32Vedose aprašytos įvairiausios yajños. Žinoki, jos gimsta iš [kalbos, proto ir kūno] veikmių. Tai supratęs, sutraukysi veiksmo pančius.
  33. Posmas 33O priešų triuškintojau, bet išminties auka aukščiau už išorinio daikto auką, nes juk bet kurį veiksmą, o Pārtha, vainikuoja supratimas.
  34. Posmas 34Kelią į šią išmintį nutiesia nuolankumas, gilūs klausimai ir besąlyginė tarnystė. Regintieji tiesą, tvarios suvokties nušviesti, jos tave pamokys.
  35. Posmas 35O Arjuna, nušviestas šios išminties, tu niekada daugiau tokiai iliuzijai nepasiduosi. Ji [išmintis] leis tau tiesiogiai regėti visas gyvybės formas glūdint jīvātmane, o paskui Manyje.
  36. Posmas 36Net jei esi didžiausias iš nusidėjėlių, išminties laivu tu be abejonės perskrosi nuodėmių vandenyną.
  37. Posmas 37O Arjuna, kaip ugnies liẽpsnos pelenais paverčia malkas, taip išminties ugnis pelenais paverčia kiekvieną veiksmą.
  38. Posmas 38Nėra šiame pasaulyje nieko, kas nuskaidrintų labiau už išmintį. Kas pasiekė tobulumą per niṣkāma-karma-yogą, tam ši išmintis savo laiku atsiveria savaime.
  39. Posmas 39Kas turi tikėjimą, kas yra atsidėjęs išimtinai šiai praktikai [niṣkāma-karma-yogai], kas visiškai suvaldė jusles, tas pelno išmintį, su kuria pasiekia aukščiausią rimtį.
  40. Posmas 40Neišmanėlis, kuris neturi tikėjimo, kurio širdis apnikta abejonių, yra pasmerktas. Abejojančiam nėra nei šio, nei dangiško pasaulio, nei laimės.
  41. Posmas 41O Arjuna, veiksmas nesurakins žmogaus, kuris atsisakė veiksmo dėl vaisių, pasitelkęs į pagalbą nesavanaudiško veiksmo jogą [niṣkāma-karma-yogą], kuris išmintim nukirto abejones ir pažino save.
  42. Posmas 42Todėl, o Arjuna, išminties kardu nukirsk širdyje iškerojusią abejonę, savojo „aš“ nepažinimo pagimdytą, apsiginkluok niṣkāma-karma-yoga ir stok į kovą.

Klausimai

Populiariausi šio skyriaus klausimai