Veiksmo kelias
Šį skyrių sudaro keturiasdešimt trys posmai, tris iš kurių ištaria Arjuna ir keturiasdešimt – Kṛṣṇa. Kaip mokiniui, kurio galva pilna prietarų ir išankstinių nuostatų, sunku įsisavinti mokytojo pateikiamą naują informaciją ir sąvokas, taip Arjunai, kuris jau apsisprendė sudėti ginklus, sunku iki galo suvokti Śrī Kṛṣṇos pamokymus. Kṛṣṇos žodžiai jam atrodo dviprasmiški ir painūs. Taigi, skyrius prasideda Arjunos klausimu Śrī Kṛṣṇai, kad šis išsklaidytų jo abejones.
Kṛṣṇa jau ankstesniame skyriuje trumpai paaiškino sāṅkhya-yogą (analitinio pažinimo kelią) ir karma-yogą (sudvasinto veiksmo kelią). Dabar Arjuna klausia Kṛṣṇos: „O Janārdana, jei tvirtą intelektą [virš guṇų] laikai aukščiau už veiksmą, kodėl stumi mane į šį siaubingą mūšį, Keśava?“
Arjuna nori išgirsti iš Kṛṣṇos lūpų, kas jam geriau: ar gilinti transcendentines žinias, ar rinktis veiksmo kelią (1–2). Atsakydamas į klausimą, Bhagavānas imasi aiškinti skirtumą tarp jñāna-yogos ir karma-yogos. Kaip priemonę pasiekti proto nedrumsčiamumą Bhagavānas nurodo veiksmą (4–29). Paskui Jis priduria, kad niekas net akimirką negali išbūti be veiksmo. Veikti mus verčia prigimtis. Kas vadina save atsižadėjusiu, bet širdyje trokšta malonumų, yra apsimetėlis. Kitaip sakant, žmogus turi atlikti savo pareigą. Veiksmas yra pranašesnis už neveikimą (5–8). Vedų principais grindžiamoje visuomenėje didelė reikšmė buvo teikiama yajñai (deginamosioms aukoms), taip pat mantrų rečitavimui siekiant atskirų dievybių prielankumo. Śrī Kṛṣṇa paaiškina yajños svarbą ir stato ją į vieną gretą su karma, t. y. pareiga. Žmogus, kuris semiasi džiaugsmo savajame „aš“, neturi jokių pareigų (9–19).
Janaka ir kiti didieji karaliai tobulumą pasiekė praktikuodami karma-yogą. Tačiau net pasiekęs tobulumą karma-yogas turi vykdyti savo pareigas, kad parodytų pavyzdį kitiems, nors veikti neprivalo. Būtent tai savo pavyzdžiu ir rodo Śrī Kṛṣṇa (20–24). Tų, kurie prisirišę prie veiksmo vaisių, nereikėtų raginti jų išsižadėti. Veiksmą skatina prakṛti guṇos, bet mes klaidingai veiksmo autoriumi laikome patys save. Turintieji žinias supranta, kad veiksmą atlieka guṇos, ir nuo jų atsiriboja (25–29). Kṛṣṇa sako, kad visus veiksmo vaisius žmogus turėtų skirti Jam – su aiškiu supratimu, sutraukęs troškimo ir egoizmo pančius. Paskyręs veiksmo vaisius Kṛṣṇai, jis turi atlikti veiksmą ramiu protu. (30). Toliau Kṛṣṇa paaiškina, ką pelno sekantieji Jo mokymu ir kas nutinka Jo mokymą atmetantiems (31–32). „Geriau atlikti savo pareigą, kad ir su trūkumais, nei svetimą nepriekaištingai“, – apibendrina Kṛṣṇa (35). Po šių Kṛṣṇos žodžių Arjuna klausia, kokia paslaptinga jėga stumia žmogų į nuodėmingą veiksmą, kuriai atsispirti nepadeda net suvokimas, kad darai nuodėmę (36), ir Kṛṣṇa atsako: „Tai vis materialus troškimas (kāma), gimstantis iš aistros guṇos (rajas) ir vėliau virstantis pykčiu. Jis nepasotinamas ir pragaištingas. Žinok, jis – priešas išsivadavimo kelyje.“ (37). Šis priešas, paaiškina Kṛṣṇa, malonumų troškimo forma užvaldo jusles, protą bei intelektą, užgožia gebėjimą suprasti ir paklaidinęs veda šalin nuo gyvenimo tikslo. Todėl Kṛṣṇa nurodo mums ryžtingomis intelekto pastangomis valdyti savo jusles, protą, kūną ir be gailesčio sunaikinti troškimais besireiškiantį priešą (40–43).
Visi posmai
- Posmas 1Arjuna paklausė: O Janārdana, jei tvirtą intelektą [virš guṇų] laikai aukščiau už veiksmą dėl vaisių, kodėl stumi mane į šį siaubingą mūšį, Keśava?
- Posmas 2Man tavo žodžiai rodos prieštaringi ir gluminantys. Nuspręsk ir pasakyk aiškiai, kurį kelią rinktis, kad pelnyčiau aukščiausią gėrį.
- Posmas 3Śrī Bhagavānas tarė: O nuodėmės nepaliestas Arjuna, anksčiau kalbėjau apie dvi dvasinio sutelktumo rūšis šiame pasaulyje. Jñāniai, ar sāṅkhya-yogai*, renkasi žinių kelią (jñāna-yoga), o karma-yogai – nesavanaudiško veiksmo kelią (karma-yoga).
- Posmas 4Atsisakęs skirtosios pareigos, žmogus nesutraukys karmos pančių [t. y. nepasieks naiṣkarmyos]. Jei širdis netyra, veiksmo išsižadėjimas į tobulumą neatves.
- Posmas 5Išties, niekas net akimirką negali išbūti be veiksmo, nes veikti mus skatina prakṛti (materialiõsios pradmė˜s) pagimdytos guṇos, kurioms visi bejėgiškai paklūsta.
- Posmas 6Kas išoriškai suvaldo veikimo [ir pažinimo] organus*, bet juslių objektus tebelaiko mintyse, to intelektas pasiklydęs, tas – veidmainis.
- Posmas 7Tačiau kas protu suvaldė jusles, o Arjuna, kas yra neprisirišęs prie veiksmo vaisių, kas naudojasi veikimo organais [ir pažinimo juslėmis], kad atliktų skirtąją pareigą, tas yra visa galva aukštesnis.
- Posmas 8Todėl daryk, ką privalai daryti, nes veiksmas geriau už neveikimą. Be to, jei nesiimsi veiksmo, net kūnu negalėsi pasirūpinti.
- Posmas 9Veiksmas, jei jis neskirtas Viṣṇu, yra vergystės šiame pasaulyje priežastis, todėl, o Kaunteya (Arjuna), gerai vykdyk savo pareigą vardan Viṣṇu, nesitaikydamas į [veiksmo] vaisius.
- Posmas 10Kūrinijos pradžioje Brahmā davė pradžią žmonijai, o drauge ir yajñai, ir taip tarė: „Duodu jums yajñą*, kad klestėtumėt! Tegul dovanoja ji jums visas trokštamas gėrybes!“
- Posmas 11[Brahmā kalbėjo toliau:] „Šia yajña pasotinkit devus ir tebūna devai jums [dėl to] maloningi. Taip abipusiu prielankumu pasieksite didžiausią gerovę.“
- Posmas 12[Śrī Kṛṣṇa kalbėjo toliau:] Yajña patenkinti devai dovanõs jums geidžiamas gėrybes, bet kas mėgaujas devų malonėmis už tai mainais jiems nieko neaukodamas, tas, be kalbų, yra vagis.
- Posmas 13Doringieji, kurie vaišinasi yajños trupiniais, užsitarnauja atleidimą už prasikaltimus, tačiau kas kelia puotą sau, sotinasi nuodėme [t. y. brandina blogą karmą].
- Posmas 14Visų būtybių gyvastis priklauso nuo maisto, o maisto nėra be lietaus. Lietų prišaukia yajña, o yajña ateina iš skirtosios pareigos.
- Posmas 15Žinok, kad skirtoji pareiga kyla iš Vedų, o Vedos gimsta iš nesunaikinamojo [Parabrahmano], taigi visabūtis Brahmanas [t. y. Parabrahmanas] amžinai glūdi yajñoje.
- Posmas 16O Arjuna, kas šį gyvenimą nedalyvauja minėtame kuriamajame cikle, kuriam daviau pirminį postūmį, tas gyvena nuodėmingai – tik jusliniais džiaugsmais ir jo gyvenimas bergždžias.
- Posmas 17Bet kas džiaugsmo semiasi vien savajame „aš“, kas tik savy patiria pasitenkinimą ir pilnatvę, tam pareigų nėra.
- Posmas 18Savivoktį pasiekęs žmogus šiame pasaulyje nei turi ką pelnyti atlikdamas skirtąją pareigą, nei ką prarasti jos neatlikdamas. Kad ir ką darytų, jis yra nuo nieko nepriklausomas.
- Posmas 19Todėl daryk visada, kas tau skirta, tinkamai ir nelaukdamas atpildo. Be prisirišimo skirtąją pareigą atliekantis žmogus būtinai pasiekia aukščiausią tikslą.
- Posmas 20Išties, per nesavanaudišką veiksmą Janaka* ir kiti karaliai pasiekė tobulumą. Privalai vykdyti pareigą dar ir dėl žmonių, kad parodytum jiems sektiną pavyzdį.
- Posmas 21Kaip pasielgia didis žmogus, taip ima elgtis ir paprasti žmonės. Jo veiksmai tampa pavyzdžiu visuomenei.
- Posmas 22O Arjuna, Aš neturiu pareigų. Visuose trijuose pasauliuose nėra nieko, ko Aš neturėčiau ar ką trokščiau [ateity] pasiekti, bet vis tiek Aš veikiu.
- Posmas 23Jei kada liaučiausi uoliai veikęs, o Arjuna, žmonės tikrai visame kame pasektų mano pėdomis.
- Posmas 24Jei išsižadėčiau veiksmo, subyrėtų pasauliai. Aš išklibinčiau socialinių klasių sistemos pamatus ir paskatinčiau žmones nevykdyti skirtosios pareigos. Aš būčiau atsakingas už jų pražūtį.
- Posmas 25Kaip veikia neišmanėlis, geisdamas savo triūso vaisių, taip, o Bharata, turi veikti išmintingasis, tik be prisirišimo, dėl pasaulio gerovės.
- Posmas 26Išmintingasis neturėtų trikdyti [ragindamas neveikti] neišmanėlių, kurie prisirišę prie veiksmo. Priešingai, jis turėtų skatinti juos veikti, uoliai veikdamas pats ir išlaikydamas nedrumsčiamą protą.
- Posmas 27Veiksmą atlieka juslės, kurias sudaro prakṛti guṇos, bet žmogus mãno „veikiu aš“, egoinės savimonės paklaidintas.
- Posmas 28Tačiau, o tvirtaranki, kas žino, kad savasis „aš“ skiriasi nuo proto, juslių (guṇa) ir jų veikimo (karma), tasai išlieka jų nesaistomas, nes supranta, kad su atitinkamais objektais (guṇeṣu) sąveikauja vien protas bei juslės (guṇa).
- Posmas 29Prakṛti guṇų suklaidinti žmonės patenka į priklausomybę nuo juslių ir jų veikmių. Išmintingasis neturėtų drumsti proto nežinantiems, tiems, kurių intelektas dar nenubudo.
- Posmas 30Todėl, veiksmą paskyręs Man, protą sutelkęs į savąjį „aš“, negalvodamas apie veiksmo vaisius, atsisakęs savininkiškų pretenzijų, be širdgėlos stok į mūšį.
- Posmas 31Tie žmonės, kurie seka šiuo Mano mokymu su tikėjimu ir be pagiežos, taip pat išsivaduoja iš karmos.
- Posmas 32Tačiau, žinok, kas tvinksta pagieža ir neseka Mano mokymu, to žinios klaidingos, tas neturi įžvalgaus intelekto ir jo laukia pražūtis.
- Posmas 33Net išmintingas žmogus elgiasi taip, kaip jam liepia anksčiau įgyta prigimtis. Jai paklūsta visos gyvosios būtybės. Tad ką duos dirbtinis susilaikymas?
- Posmas 34Juslinio potraukio ir antipatijos šaknys glūdi atitinkamuose juslių objektuose. Žmogus neturėtų pasiduoti potraukiui ar antipatijai, nes tai kliūtis siekiančiam dvasinių tikslų.
- Posmas 35Geriau atlikti savo pareigą, kad ir su trūkumais, nei svetimą nepriekaištingai. Geriau mirti vykdant savo pareigą, nei imtis svetimos, nes kito kelias kupinas pavojų.
- Posmas 36Arjuna paklausė: O Kṛṣṇa, kas verčia žmogų nusidėti prieš jo paties valią – tarsi jį kas jėga stumtų į nuodėmę?
- Posmas 37Śrī Bhagavānas atsakė: Tai vis materialus troškimas (kāma), gimstantis iš aistros guṇos (rajas) ir vėliau virstantis pykčiu. Jis nepasotinamas ir pragaištingas. Žinok, jis – priešas išsivadavimo kelyje.
- Posmas 38Kaip ugnį gaubia dūmai, veidrodį – dulkės, gemalą – įsčios, taip savąjį „aš“ gaubia troškimai (kāma).
- Posmas 39O Arjuna, troškimas yra amžinas išmintingųjų priešas, aptemdantis supratimą, nepasotinamas kaip ugnis.
- Posmas 40Juslės, protas ir intelektas yra šio priešo – kāmos buveinė. Per juos jis aptemdo įkūnytojo „aš“ supratimą ir jį paklaidina.
- Posmas 41Todėl, o geriausiasis iš Bharatų, pirmiausia suvaldęs jusles, atsikratyk šio nuodėmės įsikūnijimo [troškimo], pražūtingo supratimui ir betarpiškam [tiesos] patyrimui.
- Posmas 42Juslės yra aukščiau [patyrimo objektų, tokių kaip grubus kūnas]. Viršum juslių iškilęs protas, viršum proto – intelektas, bet jis [savasis „aš“] pranoksta ir intelektą.
- Posmas 43O tvirtaranki Arjuna, suvokęs „aš“, kuris yra aukščiau už intelektą, ir tvirtu intelektu [niścayātmikā-buddhi] nurimdęs protą [manas], sunaikinki šį sunkiai įveikiamą troškimais besireiškiantį priešą.